Pati Jurgita pasakoja, kad „Tautišką giesmę“ ji gieda jau antrus metus. 

„Himnas suvienija mus, lietuvius, – jaučiamės arčiau tėvynės. Mes, lietuviai, nors ir esame toli nuo gimtinės, širdyje visuomet išliksime lietuviais. Himno žodžiai suspaudžia širdį, kai kam ir ašaros ištrykšta“, – portalui sako moteris.

Anot pašnekovės, giedoti Lietuvos himną susirinkusios šeimos nepamiršo čia įtraukti ir savo atžalų. J. Mincytė pasakoja, kad giedoti himną susirinko ne tik žmonės iš Mainco, bet ir Wiesbaden'o ir aplinkinių miestų bei miestelių.

„Sugiedojus Lietuvos himną, skambėjo liaudiškos dainos, vaišinomės atsineštais gardumynais“, – sako J. Mincytė.

Virtualioje erdvėje paviešinus nuotraukas iš himno giedojimo, nemažai komentatorių užkliuvo tai, kad giedotojų rankose buvo laikomos ne tik mažos lietuviškos trispalvės vėliavėlės, bet ir didelė Vokietijos vėliava. 

„Gerai, kad komanda buvo didelė ir giesmė buvo giedama lietuviskai, tačiau tada ir vėliava turi būti Lietuvos“, – dėstė internautas Vytis. 

„Jokio skirtumo, ar tu esi Vokietijos lietuvis, ar kitų šalių. Giedant Lietuvos himną, Vokietijos vėliava netinka. Geriau tada išvis nebūtų „Tautiškos giesmės“ giedoję,“ – nuomonę dėstė ir Erikas.

Kai kurie internautai teigė, kad giedant Lietuvos himną laikyti kitos šalies vėliavą yra pasityčiojimas, kiti kritikos žėrė mažiau – gyrė emigrantus už tai, kad nepamiršta Lietuvos.

„Mes esame Vokietijoje gyvenantys lietuviai, todėl turėjome ir lietuviškos, ir vokiškos atributikos, – sako J. Mincytė. – Dabar Vokietija yra mūsų namai. Gyvendamas svetur turi adaptuotis ir priimti tos šalies savybes, bet ir savybių, būdingų lietuviams, svarbu neužmiršti.“ 

„Deja, bet neturėjome didelės Lietuvos vėliavos, tačiau manau, kad svarbiausia tai, ką turime širdyje, o ne kurios šalies vėliava buvo didesnė“, – pasakojo pašnekovė.

Minint Valstybės dieną, tūkstančiai lietuvių šalyje ir užsienyje dešimtus metus rinkosi kartu giedoti Lietuvos himną. Iniciatyvos „Tautiška giesmė aplink pasaulį“ vadovas Raimundas Daubaras BNS sakė, kad projektas per dešimt metų taip išaugo, kad žmonių kviesti nebereikia – jie patys noriai buriasi įvairiose vietovėse ir gieda himną.