„Europos Sąjungoje sankcijos juda į kitą pusę – sankcijų paketai yra plečiami, Lietuva siekia visais atvejais sankcijas Baltarusijai sinchronizuoti su sankcijomis Rusijai. Kalbėsime apie papildomus sankcijų paketus tiek dėl agresijos prieš Ukrainą, tiek dėl hibridinių veiksmų, tiek dėl vykdomų nusikaltimų Ukrainoje – čia Baltarusijos vaidmuo yra labai aiškus. Šios nuostatos nesikeičia. Mes nematome ir neturiu jokių pagrindų teigti, kad atsirado nors viena priežastis, dėl ko sankcijos ir buvo įvestos, galėtų pasikeisti“, – interviu Eltai teigė K. Budrys.

Todėl, jo teigimu, tikimybė, kad Lietuvai gali prireikti pasitelkti nacionalines sankcijas, jei europinės nebūtų pratęstos, pastaruoju metu net sumažėjo.

„Dabar matau, kad tikimybė, jog reikės tų alternatyvių priemonių, sumažėjo. Tikimybė, kad prireiks regioninių ir nacionalinių sankcijų, sumažėjo“, – sakė Lietuvos diplomatijos vadovas.

Interviu K. Budrys aptarė ir Lietuvoje rezonuojančias diskusijas dėl naujosios valdančiosios daugumos bei stringančio Ministrų kabineto formavimo. Pasak jo, valdančiųjų oponentų kalbos apie „Nemuno aušros“ keliamas rizikas ar socialdemokratų suburtos koalicijos prorusiškumą yra ne tik išpūstos, tačiau ir darančios žalą valstybei.

Dabar matau, kad tikimybė, jog reikės tų alternatyvių priemonių, sumažėjo.

„Ne vienu klausimu matau daug pilstymo iš tuščio į kiaurą apie tai, ko iš tikrųjų nėra, bandant parodyti, kad jei turi du kibirus, tai kažkas ten yra. Ten tuščia, virpinimas. (...) Aš suprantu tai politologiškai – politiškai sakau, kad tai yra kenkėjiška veikla, nes kvestionuoja tai, ką mes darome“, – sakė K. Budrys.

„Toks etikečių klijavimas viskam, ką daro Vyriausybė, yra be galo žalingas pačiai Lietuvai. Nes kai vieną dieną bus koks prokremlinis efektas ar elementas – mes jau būsime išdalinę visus epitetus prieš tai“, – pridūrė jis.

– Ministre, kur šiuo metu mažiau chaoso ir neapibrėžtumo – tarptautinėje ar Lietuvos vidaus politikoje?

– Man atrodo, kad mes geriau apčiuopiame ir kontroliuojame parametrus Lietuvoje. Neapibrėžtumo tarptautinėje politikoje yra tikrai daug ir tai susiję ne vien su dažnai minimais įvykusiais pokyčiais JAV prezidento administracijoje ar su tebesitęsiančiu karu prieš Ukrainą. Matome, kaip persiskirsto jėgos, kaip stiprėja valstybės, kurias dar neseniai vadinome besivystančiomis šalimis ar globaliais Pietumis. Dabar tas balansas keičiasi ir kuria neapibrėžtumą, mes nežinome, kuria kryptimi viskas pajudės.

– Pasaulis tampa nebevaldomas, kaip anksčiau kalbėjo geopolitikos klasikai, prognozuodami XXI amžiaus tarptautinės sistemos architektūrą. Bet dar stabtelėkime ties vidaus politikos faktoriumi. Valdančiojoje koalicijoje taip pat persiskirstė jėgos, galių balansas pasikeitė, iš koalicijos pasitraukus vieniems partneriams, atėjus kitiems. Ar šis persiskirstymas sukūrė daugiau laisvės „aušriečiams“?

– To tikrai negalėčiau prilyginti tarptautiniams geopolitiniams lūžiams ir galios persiskirstymui – čia vyksta didžiulio masto revizionizmas. Savo ruožtu Lietuvos politiniame spektre pokytis yra tarp atskirų politinių grupių, nekvestionuojant pamatinių dalykų. Žinoma, yra po rinkimų įvykęs tam tikras pokytis. Matome išryškėjusias takoskyras formuojant koaliciją, tačiau tai nėra tokio masto lūžiai, kurie galėtų pakeisti Lietuvos ateitį ar galų gale peržiūrėti mūsų užsienio politikos nuostatas.

– Buvo tam tikro šurmulio, kai kas tai vadino nesusipratimų lavina, formuojant tiek naują koaliciją, tiek ruošiant Vyriausybės programą. Čia dėmesio susilaukė vienas momentas – lyginant su 19-osios Vyriausybės programa, dingo nuostatos dėl Kinijos grėsmės. Jūs sakėte, kad formuluotės pasimetė ir kad pats raginsite, jog jos atsirastų. Galiausiai – neatsirado. Gal tiesiog reikia pripažinti, jog koalicijai nuostatos, akcentuojančios Kinijos grėsmę, nėra svarbios? Gal keičiasi fokusas?

– Jei mes pažiūrėtume, kiek šios diskusijos atėmė viešo debato laiko – tai atrodytų, kad tai buvo pats svarbiausias dalykas. Bet taip nėra (...). Yra aiškios nuostatos, kurios yra susijusios su grėsmių prevencija ir Lietuvos interesų gynimu. Tai nesikeis. Ar tai būtų prekybiniai, ekonominiai ar politiniai ir kietojo saugumo interesai. Lygiai taip pat nesikeičia uždavinys turėti diplomatinį atstovavimą, kuris mums leistų spręsti einamuosius klausimus. Čia pokyčių nėra, mes tęsiame dabartinę vykdoma politiką ir tas pastangas, kurios buvo iki šiol. Aš nematau didelės dramos. Galų gale, šiuo metu Vyriausybė rengia naują nacionalinio saugumo strategiją, yra vykdoma jos peržiūra. Taigi, visos pagrindinės su grėsmių vertinimu, su rizikų valdymu susijusios priemonės čia ir atguls.

– Bet ar nebus disonansas? Mes turime jau ankstesnes nacionalinio saugumo strategijas, kuriose Kinijos grėsmė yra aiškiai įvardijama. Bet štai Vyriausybės programoje atsirado nuostata – atkurti diplomatinius santykius su Kinija.

– Aš tą jau pabrėžiau, kad įvyko klaidos elementas. Bet tai formuluotė, kuri man neuždeda jokio papildomo darbo. Mes turime diplomatinius santykius, tai galėčiau sakyti, kad darbas yra baigtas. Mes diplomatinius santykius sukūrėme su nepriklausomybės atkūrimu, juos toliau ir tęsime. Turėtume kalbėti apie atstovavimą ir atstovavimo lygį.

– Bet sutikite – yra pagrindo kelti klausimus. Pažiūrėkime į koalicijos sudėtį, į partnerius, kurie ilgą laiką neslėpė nuostatų dėl Lietuvos politikos Kinijos atžvilgiu. Ragino ją daryti pragmatinę, o naujųjų koalicijos partnerių – „valstiečių“ – buvęs pirmininkas netgi kalbėjo, kad reikėtų Taivaniečių atstovybės pavadinimą pakeisti. Pakeisti faktą, kuris ir supykdė Pekiną. Susidėlioji tokį kontekstą ir susimąstai: gal tai tikrai nebuvo techninė klaida?

– Man atrodo, kad mes darome klaidą tais atvejais, kai Kinijos veiksmus Lietuvos atžvilgiu apverčiame ir interpretuojame bei pateikiame kaip Lietuvos veiksmus. Ne Lietuva peržiūrėjo savo santykius su Kinija. Ne Lietuva sumažino diplomatinį atstovavimą, ne Lietuva išjungė prekybą su Kinija. Tai buvo Kinijos veiksmai, reaguojant į kitus mūsų užsienio politikos veiksmus. Galėtume vertinti, ar jie geri, ar blogi. Bet tai buvo pasekmė. Turėjome ir anksčiau šalčio periodų santykiuose su Kinija. Priminsiu, kad tik dvi valstybės, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, yra taikiusios ekonominės prievartos priemones – tai Rusija ir Kinija. Kinija tai darė ir po Dalai Lamos vizito į Lietuvą, ir po kitų jai neįtikusių sprendimų. Ir tai buvo didelis įspėjimo signalas – priklausomybė nuo Kinijos mums gali pavirsti pažeidumu, kuriuo pasinaudos. Dėl to aš nesutinku su teiginiu, kad dabar vyksta persivertimas. Lietuvos noras turėti diplomatinį atstovavimą lieka. Tačiau čia kyla klausimas, kokia už tai yra priimtina kaina Lietuvai. Atsakymas yra tai, kad baziniai dalykai neturi kainuoti. Neturi kainuoti tai, kas yra numatyta pagal tarptautinę teisę. Neturi būti papildomos duoklės, nes tai yra prievartos priemonė.

– Jūs sakote, kad Lietuva nėra kalta, kad Kinija pati pasirinko santykių modelį ir kamuoliukas jos pusėje. Bet pažiūrėkime į situaciją globaliame kontekste: amerikiečiams, matyt, pagrindinis frontas yra Kinija, o čia konkurencija, konfrontacija ekonomikoje ir geopolitikoje. Gal, visgi, Vyriausybės programoje likusi nuostata siekti diplomatinių santykių su Kinija gali amerikiečių būti suprasta ne taip, kaip sakote: lietuviai bando permąstyti santykius. Ar, visgi, užsieniečiai neskaito Vyriausybės programų? Ar nepablogins ši situacija Lietuvos ir amerikiečių santykių?

– Tai, ką mes norime padaryti, ir tai, kas yra užsibrėžta, yra absoliutaus diplomatinio atstovavimo minimumo užsitikrinimas. Atvirkščiai – jo neturėjimas kelia klausimų, o ne noras jį turėti. Visos įvardintos valstybės jį turi, jos turi veikiančias atstovybes. Tai yra normalu. Normalybės siekimas nėra tai, kas iškrenta iš taisyklės ir nekelia klausimų, kas čia dabar vyksta. Atvirkščiai.

Kęstutis Budrys / D. Labučio / ELTOS nuotr.

– Pakalbėkime apie praėjusią savaitę prasidėjusią diskusiją – apie amerikiečių nuimtas sankcijas „Belavijai“. Kaip jūs tai aiškinate, kodėl Vašingtonas nusprendė tokio veiksmo imtis? Ar tikrai gali būti taip, kad politinių kalinių paleidimas per se yra amerikiečių tikslas?

– Tai tikrai buvo vienas iš užsibrėžtų uždavinių. Matėme prezidento Trumpo ir jo atstovų diplomatines pastangas išlaisvinti JAV piliečius, o paskui ir kitus įkalintus asmenis. Šių pastangų kontekste reikia matyti ir kitus pokyčius. Tačiau konkretūs motyvai, tas grand sumanymas – tai Vašingtonas geriausiai ir galėtų pakomentuoti. Mūsų reikalas bei pareiga užtikrinti paramą, kad tai vyktų sklandžiai, gerbiant tų žmonių, kurie yra išgrūdami iš Baltarusijos, orumą. Atkreipsiu dėmesį, kad už tokį elgesį, politinių oponentų išgrūdimą iš šalies, Lietuva yra padavusi Baltarusijos režimą tarptautinėn atsakomybėn į tarptautinį baudžiamąjį teismą.

– Visgi, plačiau pažiūrėkime į tai, kas vyksta. Taip, tai simboliai – laiškas Aliaksandrui Lukašenkai su gražiais linkėjimais, su nuostatomis apie ateitį ir bendradarbiavimą. Bet pirmadienį tikrai nustebino amerikiečių karininkų apsilankymas „Zapad“ pratybų metu. Visgi, gal šiuo metu vyksta daugiau nei tik situacija, išsirutuliojusi iš amerikiečių sieko paleisti įkalintuosius. Galbūt amerikiečiai bando kurti naują geopolitinę architektūrą. Pavyzdžiui, atskirti Baltarusiją nuo Rusijos ar bent mažinti jos įtaką. Ar gali būti tokių intencijų?

– Ši geopolitinė schema iki nuvalkiojimo buvo žaidžiama ne vienoje sostinėje. Taip pat ir Lietuvoje. Pagal tai, kiek kartų tai nepavyko, nežinau, kuo remiantis, būtų galima manyti, kad dar kartą pabandžius pavyks. Geopolitinė kryptis ir Rusijos įtakos plėtra Baltarusijoje yra didelė. Visi Kremliaus nuleisti inkarai – nuo taktinio branduolinio ginklo iki kitų priemonių dislokavimo – rodo, kad čia Rusijos sumanymas yra ilgalaikis.

– Bet ar taip pat mąsto amerikiečiai – čia bėda.

– Bet ką mes matome iš šių epizodų? Baltarusijos propagandos mašina, visa dezinformacijos mašina puikiai pasitelkia bet kokius elementus. Ar tai būtų laiškas, ar tai būtų dviejų karininkų nuvažiavimas į svečių dienos renginį. Skelbiama žinia apie neva stebėtojus iš NATO. Nebuvo jokių stebėtojų, NATO nedalyvauja jokia forma.

– Tai buvo atskiras amerikiečių vizitas?

– Tai buvo apsilankymas svečių dieną, patys jie galėtų pakomentuoti, ką ten pamatė, ko ten jie vyko. Ką aš matau – tai rezultatus, kuriuos pagamino Baltarusijos propaganda, visą šį reikalą pateikdama kaip jiems naudingą. Yra dvi realybės: geopolitinė ir ji sunkiai pakeičiama. O kita tai, kad Lukašenka bet kokius tokius signalus išsukinės sau naudinga linkme, pristatydamas, kad jis perlaužia izoliaciją, kad turi reikšmingų strateginių partnerių. Lietuvai nereikia nusimušti fokuso, ties kuo mes toliau turime dirbti. Tai yra mano pareiga.

– Bet yra Lietuvos interesai ir yra svarbiausių mūsų sąjungininkų interesai. Nieko keisto, kad jūs kalbate skeptiškai ir kad Lietuvoje įtariai žiūrima į Trumpo Lukašenkai dovanojamas sąsagas, parašytą laišką ir karininkų apsilankymą. Suprantama, kodėl mes taip žiūrime – bandymų atkurti ir gerinti santykius per kelis dešimtmečius turėjome nebesuskaičiuosiu kiek. Viskas baigdavosi niekuo. Bet klausimas, ar didžiosios valstybės nepasimaus dar kartą ant Lukašenkos kabliuko? Čia ir yra klausimas. Ir dar, jei tai jau dabar daro amerikiečiai, ar jų minamu taku nepaseks kitos valstybės – europiečiai. Ir tada nebesvarbu, ar mums tai patinka, ar nepatinka, toks bus realybės faktas, su kuriuo turėsime skaitytis.

– Šis veiksnys ir yra svarbiausias – kiek tai keičia bendrą Europos Sąjungos laikyseną Baltarusijos atžvilgiu. Čia (Europos Sąjungoje – ELTA) yra pagrindiniai svertai, čia yra pagrindiniai Baltarusijos interesai ir erdvė, su kuria jie norėtų turėti kitokį santykį nei dabar. Bet šiai dienai aš galiu pasakyti, kad (kalinių paleidimas – ELTA) įtakos (pozicijai Baltarusijos atžvilgiu – ELTA) neturi. Nedidelių elementų, kuriems Baltarusija linkusi suteikti labai didelę reikšmę, aš nematau kaip reikšmingų ženklų, kad kažkas pas mus esmingai keičiasi. Tai yra klasikinės diplomatinės priemonės, siekiant šiltinti santykius su valstybėmis, turėti kažkokį kontaktą, kuris nebūtinai turi išaugti į geranoriškumą ar partnerystę. Papildomai atsiranda viešumas, kuriamas vaizdinys iš Baltarusijos pusės, kad vyksta kažkas didelio.

– Bet sutikite, kad tie jūsų minimi nedideli dalykai esamame kontekste atrodo dideli. Juk iki praėjusios savaitės nieko apskritai nebuvo. Todėl ir nedidelis dalykas šiame kontekste gali atrodyti kaip pradžia santykio, bendravimo, tolesnių sankcijų nuėmimo.

– Europos Sąjungoje sankcijos juda į kitą pusę – sankcijų paketai yra plečiami, Lietuva siekia visais atvejais sankcijas Baltarusijai sinchronizuoti su sankcijomis Rusijai. Kalbėsime apie papildomus sankcijų paketus tiek dėl agresijos prieš Ukrainą, tiek dėl hibridinių veiksmų, tiek dėl vykdomų nusikaltimų Ukrainoje – čia Baltarusijos vaidmuo yra labai aiškus. Šios nuostatos nesikeičia. Mes nematome ir neturiu jokių pagrindų teigti, kad atsirado nors viena priežastis, dėl ko sankcijos ir buvo įvestos, galėtų pasikeisti. Taip, mes ne kartą matėme ir pats ne kartą mačiau Baltarusijos režimo manipuliacijas. Tai šiai dienai manyti, kad kelių dešimčių žmonių paleidimas yra ženklas, kad Baltarusija keičiasi, tai būtų tikrai klaida (...).

– Kokia temperatūra Europos koridoriuose šiuo klausimu? Aš suprantu, kad mus tam tikra prasme saugo europinės sankcijos. Tačiau kokia Europoje yra valia, noras svarstyti sankcijas Baltarusijai. Ar jūs tikite, kad amerikiečiams žengus tą pirmąjį žingsnį dėl sankcijų nuėmimo, europiečiai nesugalvos padaryti panašiai?

– Tai nuo mūsų priklausys, galų gale. Sankcijų pratęsimas – kai kurios yra pratęsiamos 6 mėnesiams, kai kurios yra 12 mėnesių – dažnai sukelia tam tikrus klausimus, diskusijas dėl tęstinumo. Bet nė karto nemačiau, kad būtent dėl Baltarusijos būtų kokių ženklų, kad jų pratęsimas galėtų strigti. Dar vienas dalykas – nereikia užmiršti, ko Lietuva nori ir ko siekia šiomis priemonėmis. Po 2020 m. rinkimų pas mus atvyko Baltarusijos opozicija, dalis jos buvo išgrūsta iš Baltarusijos. Priežastis įvesti sankcijas buvo „Ryanair“ lėktuvo nusodinimas Minske – jis skrido į Vilnių. Dėl to įvedėme su transportu susijusias sankcijas. Pagalba Rusijos agresijai prieš Ukrainą. Baltarusijoje buvo sutelktos karinės pajėgos, kurios įsiveržė į Ukrainą. Mes dėl to labai aiškiai pasisakėme už sankcijas. Tai yra konkreti priežastis Lietuvos atsparumo ir gynybos stiprinimo priemonė. Mes sankcijas įvedame ne dėl to, kad galime įvesti, o dėl to, kad yra konkrečios priežastys, kodėl įvedame. Tai ribojamoji priemonė, tai atsparumo didinimo priemonė. Aš jau nebekalbu apie instrumentalizuotos migracijos pasitelkimą prieš mus, kada mes, ribodami sienos kirtimo pralaidumus, sustiprinome saugumą. Atsparumo didinimo siekis nesikeičia ir nereikėtų šio fokuso nusimušti. Politiniai kaliniai yra vienas iš elementų, bet paveikslas yra daug sudėtingesnis. Niekas neturi tokių sudėtingų ir kompleksinių santykių ir sunkios santykių istorijos su Baltarusija kaip Lietuva ir galbūt Lenkija.

Ten tuščia, virpinimas.

– Kaip suprantu, Lietuva bus aktyvi kalbėtoja ir veikėja, kad europiečiai negalvotų atlaisvinti sankcijų ar imtis santykius švelninančių priemonių Baltarusijos atžvilgiu.

– Lietuva, galiu kalbėti už paskutinius 9 mėnesius, yra aktyviausia Baltarusijos klausimo pristatytoja Briuselyje. Visuose formatuose, kurie susiję su bendrąja užsienio ir saugumo politika. Tiek Baltarusijos demokratinių jėgų rėmime ir šio klausimo pristatyme, tiek su tuo susijusių saugumo ir kitų užsienio politikos aspektų pristatyme. Tai yra mūsų grynasis interesas. Žiūrint atgal, didžiausia problema su Baltarusijos politika buvo tai, kad Baltarusija pasimesdavo kitose temose. Tai buvo potemė Rusijos grėsmių, buvo potemė grėsmių prieš Ukrainą. Mes sakome, kad tai vienas iš savaime svarbių užsienio politikos objektų. Lietuva šioje vietoje formuluoja darbotvarkę.

– Įsivaizduokite hipotetinę situaciją – kad ir kaip nemalonu būtų tai įsivaizduoti, europiečiai, visgi, žengia panašius į JAV žingsnius dėl sankcijų. Ar Lietuva atsidurtų sudėtingoje situacijoje? Diplomatijoje kartais naudojamas toks terminas – aporija. Kai atsiranda problema, kurios sprendimas sukuria dar didesnę problemą?

– Atmesti aš nieko negalėčiau, nes tai būtų gyvenimas simplifikuotame pasaulyje. Mes dėl to ir esame nusimatę nacionalinių sankcijų priemonę – ribojamąsias priemones, kaip jos galėtų būti įvestos Vyriausybės lygmeniu, jei europinės sankcijos nebūtų pratęstos. Vieną iš tokių scenarijų, kad gali taip atsitikti, matėme vasarą. Dėl to pateikėme įstatymo pataisas, Seimas jas priėmė ir mechanizmas atsirado. Turime galimybę regioniniu lygmeniu koordinuotis. Dabar matau, kad tikimybė, jog reikės tų alternatyvių priemonių, sumažėjo. Tikimybė, kad prireiks regioninių ir nacionalinių sankcijų – sumažėjo.

– Nepaisant Vašingtono?

– Aš nematau, dar kartą pabrėšiu, to kaip didžiosios krypties pasikeitimo.

– Mes pokalbį pradėjome užsimindami apie vidaus politiką. Čia turime nemažai klausimų – kritikai sako, kad dabartinė koalicija galbūt pati prorusiškiausia, geopolitinio saugumo požiūriu kelianti daugiausiai rizikų. Pirmiausiai turima galvoje „Nemuno aušra“ ir sprendimas antrą kartą su ja sudaryti koaliciją. Taip pat yra ir kitų politinių subjektų, prisijungusių prie daugumos – jie taip pat priskiriami rizikos grupei. Jūs, kaip 9 mėnesius ministerijoje išdirbęs ministras, ar pajautėte vidines rizikas, kylančias iš vidinio politinio konteksto, iš esamos koalicinės architektūros?

– Iš tų atvejų, kai mes turėjome diskusijas Seime – Užsienio reikalų komitete, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete ar Vyriausybėje – aš su tokiomis situacijomis nebuvau susidūręs, kad kiltų klausimas dėl mūsų užsienio politiko pagrindinių nuostatų. Jei kur nors tos diskusijos vyko – aš jų nebuvau užčiuopęs ir dėl to darau stiprią prielaidą, kad jų, kaip tokių, nėra. Toks etikečių klijavimas viskam, ką daro Vyriausybė, yra be galo žalingas pačiai Lietuvai. Nes kai vieną dieną bus koks prokremlinis efektas ar elementas – mes jau būsime išdalinę visus epitetus prieš tai. Tada nebus, kaip apibrėžti to, kas įvyks rimtai. Nežinau, su kuo tai yra siejama, su kokias sprendimais, bet aš tai priskiriu bandymui šioje srityje įnešti dirbtinio priešinimo. Ypač kai klausimai susiję su agresija prieš Ukrainą. Yra suintensyvėjęs klausimas dėl mūsų įsitraukimo į sprendimų paieškas dėl tolimesnės paramos Ukrainai telkimo europiniame lygmenyje. Nė vieno indikatoriaus nerasčiau.

– Pavyzdžiui, „Nemuno aušra“ sako, kad niekada nepritars siūlymui siųsti karius į Ukrainą kaip taikos garanto, jei būtų, visgi, pasiekta taika. Ar tai nėra faktorius?

– Tai yra pozicija, apie kurią dar bus diskusija, kai bus mandatuojamas pats klausimas, kai ateis tam tinkamas metas. Jeigu pagal tai apibrėžtume (prorusiškumą – ELTA), tai ne viena ES valstybė apie tą patį šneka. Pavyzdžiui, mūsų artima kaimynė Lenkija. Bet nebėgame klijuoti etiketės, kokia prokremliška Lenkijos Vyriausybė, nes šiuo konkrečiu klausimu laikosi tokios nuostatos. Aš kalbu apie tai, ką kalba Vyriausybė, ką aš darau, kaip užsienio reikalų ministras, su visa ministerija.

– Tai visos kalbos apie grėsmės lygį, demokratijos eroziją yra išpūstos, tai įprasta politinio proceso dalis?

– Ne vienu klausimu matau daug pilstymo iš tuščio į kiaurą apie tai, ko iš tikrųjų nėra, bandant parodyti, kad jei turi du kibirus, tai kažkas ten yra. Ten tuščia, virpinimas. Kai bandoma eiti gilyn, apie ką tada eina kalba? Ar apie tą pačią sankcijų politiką, ar apie laikyseną Rusijos atžvilgiu – kokios konkrečios situacijos jums leidžia teigti, kad yra kažkoks palankumas priešiškiems režimams? Man visa tai yra suprantamo politinio debato poreikis, poreikio dalis. Aš suprantu tai politologiškai – politiškai sakau, kad tai yra kenkėjiška veikla, nes kvestionuoja tai, ką mes darome.

– Jūs kalbate apie esą lipdomas etiketes?

– Būtent.

– Bet kaip tada suprasti diskusiją dėl Energetikos ministerijos? „Nemuno aušrai“ skirta Energetikos ministerija, partija siūlo kandidatą, bet štai kyla problemų. Ragina apsikeisti ministerijomis. Ponas Jansonas leido suprasti, kad negerai, jog „Nemuno aušros“ rankose bus sukoncentruota visa energetika. Ar jis tą patį pasakytų apie socialdemokratus? Ar nėra taip, kad už koaliciją bei Vyriausybę atsakingi asmenys, viena vertus, sako, kad nesureikšminkime Žemaitaičio, tačiau veiksmais dėl energetikos parodo priešingai.

– Matyt, mato kaip tam tikrą rizikos veiksnį, susijusį su galimų asmenų atėjimu. Jie rizikas valdo jas eliminuodami. Darau prielaidą. Bet patys subjektai, kurie tame dalyvauja, galėtų ir atsakyti (...).

– O jums nekelia nerimo konkreti politinė jėga ir tai, kad jos rankose gali atsidurti energetika?

– Nėra taip, kad atskiras asmuo lygu politiniam sprendimui ar priemonei. Tam tikros nuostatos, jei jos būtų, jeigu jos būtų nukreiptos į energetinio savarankiškumo silpninimą, mūsų europinės integracijos ribojimą – tada reikėtų įjungti visus saugiklius, kuriuos turiu. Bet tada kalbėčiau apie konkrečių rizikų suvaldymą. Jei būčiau kitoje pozicijoje su kitomis valdymo priemonėmis – ne per užsienio politikos įgyvendinimą – aš jas ir pritaikyčiau. Dabar jas turiu šias.

– Apibendrinkime. Oponentai, buvę Užsienio reikalų ministerijos valdytojai – konservatoriai – užsimena, kad dabartinė užsienio politika vangi, mažai matoma, neturinti aiškios idėjos, pasyvi itin sudėtingais geopolitiniais laikais. Kaip jūs suprantate šią kritiką tiek jums, tiek prezidentui?

– Dėl pačios kritikos, kad ji yra – viskas yra aišku. Opozicija tą turi daryti. Daugiau kiltų klausimų, jei jie nekritikuotų. Tada kiltų klausimų dėl mūsų demokratijos būklės bendrai. Kritika privalo būti. Tačiau man pats aktyvizmas, kaip veiklos tikslas, jis niekada nebuvo aktualus. Aš nuo pat pradžių sakiau – man Lietuvos užsienio politika yra Lietuvos pamatinių interesų įgyvendinimas tarptautinėje erdvėje. Lietuvos pamatiniai interesai yra egzistenciniai – gynybos, saugumo interesai ir mūsų atsparumo didinimas. Atsparumas yra daugiaplanis. Ne tik sienų sutvirtinimas, kas be galo svarbu, bet ir naudingų partnerysčių plėtojimas, pažeidumų mažinimas. Tai, ką aš dariau įvairiais lygmenimis visą savo profesinę karjerą. Ar viskas turi būti rampų šviesoje? Taip, dalis dalykų turi būti, kada mes judiname debatą į priekį, kai mes kalbame, kad reikia suteikti europinę valią. Tačiau kitus dalykus darome tyliai diplomatinėmis priemonėmis.