Su didžiąja kaimyne sugyventi reikia gražiuoju, bendradarbiauti aktyviau, o taip griežtai pinigų iš Rusijos už okupaciją – nereikalauti. Tokia yra naujojo Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) pirmininko Benedikto Juodkos pozicija.

– Daug ką nustebino, kad būtent jūsų, diplomatijoje ir politikoje nepatyrusio žmogaus, kandidatūra buvo pasirinkta vadovauti URK. Juolab čia pat – pirmininkavimas ES. Ar jums nebus per sunkus šis darbas?

– Pažiūrėsime. Iš pradžių, matyt, bus sunkiau, bet mano darbas – kaip universiteto rektoriaus: tarptautiniai ryšiai, universiteto reprezentavimas įvairiuose pasaulio ir Europos struktūrose davė tam tikros patirties. Iš vienos pusės, aišku, man, ko gero, komfortiškiau būtų dirbti Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitete, tačiau kitaip nusprendė frakcija. Galiausiai aš, kaip Vilniaus universiteto (VU) rektorius, lankiausi pas visus Europos karalius, karalienes, prezidentus. Beveik visi Europos karaliai ir karalienės, kurie atvykdavo į Lietuvą, aplankydavo ir VU, teko su jais bendrauti, diskutuoti. Tad nėra jau taip blogai, kaip kartais atrodo iš šalies.

– Kokios, jūsų nuomone, yra pagrindinės Lietuvos užsienio reikalų problemos?

– Kalbant apie aktualijas, tai dabar svarbiausi yra ES struktūrinių fondų dalykai: nauja ES finansinė perspektyva 2014–2020 m. Laukia kova dėl finansavimo iš ES struktūrinių fondų, nes, kaip matome, ir Ignalinos atominei elektrinei uždaryti vietoj 700 mln. litų numatyta kur kas mažiau. Žemės ūkio paskirties išmokoms taip pat numatyta mažiau, mes atsiliekame nuo ES vidurkio. Masė ir kitų klausimų. Lietuva, kaip ir visa ES, negali nusišalinti nuo Artimųjų Rytų problemų: Izraelio ir Palestinos konflikto, Ukrainos reikalų.

– Jūsų nuomone, kokie turėtų būti santykiai su Rusija. Ar jie dabar konstruktyvūs?

– Užsienio politikoje keičiantis valdžioms palaikomas tas tęstinumas, negalima keisti strategijos po kiekvienų rinkimų, tai nebūtų solidu. Reikia džiaugtis, kad keičiantis valdžioms tęstinumas išlieka, o taktinius dalykus galima koreguoti, priklausomai nuo to, kas vadovauja. Mano nuomone, su kaimynais reikia gyventi gražiuoju. Visi tą turbūt supranta. Jei su kaimynais nesugyvensi, bus sunku su kitais. Kalbant apie Rusiją, tai yra didžiulės rinkos, jei žiūrėtume per ekonominę prizmę. Manau, kad su Rusija reikia bendradarbiauti, ir man atrodo, kad glaudžiau.

– Jūs kalbate apie ekonominius dalykus?

– Taip, jei žiūrėsime per ekonomikos prizmę. Ir mūsų žemdirbiai turės kur parduoti mėsą, sūrius. Kitas dalykas yra mokslo reikalai. Kad ir kaip būtų, daugybė mokslo sričių Rusijoje turi labai stiprų potencialą. Taigi čia reikia glaudžiau bendradarbiauti ne tik ekonomikos, bet ir kultūros, mokslo srityse.

– Dešiniųjų Vyriausybė, baigiantis kadencijai, subūrė darbo grupę ir vėl aktyviau kelia klausimą dėl okupacijos žalos atlyginimo. Jūs šią kryptį tęsite?

– Žinote, aš čia jums galiu pasakyti ne kaip šviežias politikas. Man atrodo, kad praėjo jau 23 nepriklausomybės metai ir labai sunku tikėtis tų kompensacijų, žmogiškai žiūrint. Moraliai taip, Lietuva yra teisi – kiek šimtų tūkstančių žmonių nukentėjo. Čia yra diskusijų klausimas.

– Kaip jūs vertintumėte tą, šalies vadovės žodžiais, pauzių politiką su Lenkija, kitomis valstybėmis? Ar tai nėra aklavietė?

– Lenkija yra artimiausia kaimynė geografiškai, jau nekalbant apie istorines mūsų valstybių šaknis. Man atrodo, tie santykiai kažkaip keistai svyruoja: nuo strateginės partnerystės iki atvėsimo. Galvoju, kad reikia rasti strateginės partnerystės tarp Lenkijos ir Lietuvos kryptis. Taigi reikėtų laikytis būtent tokios politikos.

– Kaip vertintumėte santykius su Baltarusija? Lietuva čia tai tūpčioja prieš Aliaksandrą Lukašenką, tai smerkia diktatūrą ir šneka apie žmogaus teises.

– Yra toks niuansas – mes negalime vykdyti politikos neatsižvelgdami į visos ES poziciją. Bet jei vertintume objektyviai, Baltarusija yra artimiausias mūsų kaimynas, tad reikėtų artimesnių santykių. Bet yra taip, kaip yra. Jei yra diktatoriškas režimas, nedemokratiniai dalykai, negalime iššokti iš bendros ES politikos konteksto. Apie besikeičiančią Lietuvos poziciją reikėtų klausti užsienio reikalų ministro. Juk jie sprendimus priima, ne Seimas.

– Kaip apibendrintumėte Lietuvos užsienio politiką? Yra nuomonių, kad ji pernelyg neapibrėžta, konjunktūrinė.

– Turėtumėte suprasti, kad aš tik vieną parą sėdžiu URK pirmininko kėdėje, užvakar buvo pirmasis posėdis – man sunku taip viską nubrėžti. Bet manau, kad vis tiek buvo parengtos užsienio politikos strateginės gairės. Strategija yra, klausimas tik – taktiniai dalykai, kaip tą strategiją realizuoti.

– Jūs už vadinamąją Baltoskandijos koncepciją, pagal kurią į Europą eisime per Šiaurės šalis, o ne per Lenkiją?

– Geri santykiai su Šiaurės Europa palaikomi jau nuo pat nepriklausomybės pradžios. Ta schema: trys Baltijos valstybės ir penkios Šiaurės šalys – labai gerai veikia daugybę metų. Turime daug gražių bendradarbiavimo pavyzdžių.

– Kalbant apie Estiją ir Latviją – čia lyg ir daug emocijų bei projektų, bet realių rezultatų nėra. Ką šia kryptimi, jūsų nuomone, reikėtų gerinti?

– Čia daug pjūvių, per kuriuos žiūrėdamas, gali rasti ir gražių bendradarbiavimo pavyzdžių, ir nelabai. Kaip mokslo žmogus galiu pasakyti, kad trys Baltijos šalių universitetai turi gražias bendradarbiavimo tradicijas, kurios tęsiamos iki šiol. Politiniu lygiu – problemų yra. Dėl atominės elektrinės nėra tokio aiškumo. Atvirai pasakius, ir latviai, ir estai, žiūrėdami iš šalies, nebesupranta, kokios pozicijos jiems laikytis.

– Tik pradėjęs dirbti Seime, Seimo plenarinių posėdžių salėje pareiškėte, kad diskusijos jums priminė vandens pilstymą. Kaip jaučiatės Seime?

– Seime išties įdomu įdomu... (pauzė – red. past.). Visiškai kitoks darbas. Kadangi jau vakar turėjome posėdžius ir URK, ir Europos reikalų komitetuose, labai įdomios įvairios problemos. Ne akademinis čia, aišku, darbas, bet nauja patirtis man labai įdomi.