Visi šių laikų JAV prezidentai turi nerašytą taisyklę – susitikti su kontroversiškai vertinamu buvusiu valstybės sekretoriumi daktaru Henry Alfredu Kissingeriu. Kai kurie apžvalgininkai netgi juokauja, kad šį ritualą derėtų įtraukti į JAV konstituciją.

Po susitikimo su D.Trumpu 93-ejų diplomatas, kurį daug kas įvardija karo nusikaltėliu, davė interviu CNN televizijos kanalui. Jo metu nuskambėjo frazė, be abejonės, įeisianti į istoriją. Paklaustas, kaip vertina kai kuriuos D.Trumpo pareiškimus, H.Kissingeris ramiai atsakė: "Mano nuomone, dabartinėje situacijoje nereikėtų primesti jam pozicijų, kurias jis priėmė kampanijos metu ir kurių jis pats nėra linkęs laikytis."

Gyvenimo bjaurasties nesugadintam žmogui sunku suvokti, koks didelis ir nuodingas cinizmo koncentratas slypi šiame iš pirmo žvilgsnio nekaltame posakyje.

Kas apskritai yra H.Kissingeris? Gimęs 1923 m. Veimaro respublikos žydų šeimoje, H.Kissingeris, į valdžią atėjus naciams, kartu su tėvais persikraustė į JAV. Antrojo pasaulinio karo metu jis grįžo į Europą vilkėdamas amerikiečių uniformą. Vėliau sparčiai kopė akademinės karjeros laiptais, o nuo septintojo XX. a. dešimtmečio, palaikydamas Rockeffelerių klano atstovą Nelsoną, įsitraukė ir į politinę veiklą.

H.Kissingerio žvaigždė sužibo 1968 m. Tada JAV prezidento rinkimus laimėjęs Richardas Nixonas paskyrė jį savo nacionalinio saugumo patarėju. Jeigu šaltąjį karą vertintume šachmatininkų terminais, R.Nixono ir H.Kissingerio tandemas JAV valdžioje žymi tą momentą, kai Jungtinės Valstijos iš gynybos ir sąstingio pereina į agresyvų puolimą.

H.Kissingeris yra ciniško ir iš pirmo žvilgsnio amoralaus makiavelizmo atstovas, į visus politinius santykius žvelgiantis tarsi į bokso dvikovą, kurioje yra tik jis ir jo oponentas. Susitarimai, kompromisai ir įtakos zonų paskirstymai ringe yra neįmanomi. Vienas priešininkų turi laimėti, o kitas – pralaimėti. Kaip tai bus padaryta, nesvarbu.

Tiek vidaus, tiek užsienio politikoje potencialūs partneriai ir smulkesnės valstybės yra tarsi šachmatų figūros, kuriomis reikia manipuliuoti, o aplinkybėms privertus netgi paaukoti tam, kad būtų galima eliminuoti svarbesnį priešininką. Čia karaliauja pragmatiškumas, o idealai egzistuoja tik kaip priemonė tikslui pasiekti.

Patys šios mokyklos taikytojai linkę tokį požiūrį vadinti "realpolitik". Iš tiesų visa tai skamba labai pesimistiškai, tačiau tenka pripažinti, kad iš H.Kissingerio išminties galime daug ko pasimokyti, juolab kad Vakarai – tiek JAV, tiek Europa nebegali ilgiau trypčioti vietoje ir, norėdami išgyventi, anksčiau ar vėliau jie bus priversti imtis veiksmų.

Taigi, kokie tie prieštaringai vertinami dėdes Henrio darbeliai? Jų yra be galo daug. Tai – JAV įsiveržimas į Kambodžą, siekiant užklupti Šiaurės Vietnamo komunistus iš šono, dėl ko suintensyvėjo kariniai veiksmai ir žuvo labai daug Vietnamo bei Kambodžos civilių. Tariamas santykių su SSRS šildymas, tuo pat metu siekiant pasinaudoti pašlijusiais sovietų ir Kinijos komunistų ryšiais, mezgant diplomatinius saitus su Mao režimu. Pakistano vyriausybės palaikymas 1971 m. Bangladešo nepriklausomybės kare, kurio metu žuvo arba buvo išžudyti 3 mln. bengalų.

JAV buvo svarbu įtvirtinti savo įtaką regione per musulmonišką Pakistaną, mat SSRS buvo savąją įtvirtinusi per induistinę Indiją. Nereikėtų pamiršti ir Indonezijos režimo veiksmų 1975 m. Rytų Timore palaikymo jau valdant kitam JAV prezidentui Geraldui Fordui. Vis dėlto labiausiai reikia atkreipti dėmesį į H.Kissingerio indėlį Pietų Amerikoje. 1970 m. pabaigoje Čilės prezidentu tapo socialistas Salvadoras Allende (rašytojos Isabelės Allende tėvo pusbrolis), vienas paskutiniųjų politinių lyderių, idealizavusių marksizmo doktriną ir siekusių ją įgyvendinti nuosaikiais veiksmais.

Prasidėjo standartiniai žingsniai – kalnakasybos pramonės ir kitų verslo įmonių, įskaitant ir bankus, nacionalizacija, dirbtinis kainų mažinimas ir reguliavimas bei reformos, užtikrinančios nemokamą mokslą ir sveikatos apsaugą. Visa tai lėmė dešiniųjų partijų atsisakymą bendradarbiauti su šviesaus socialistinio rytojaus kūrėju, augantį vidurinės klasės nepasitenkinimą, užsienio investicijų iš Čilės bėgimą bei R.Nixono pažadą "priversti Čilės ekonomiką klykti".

Iš pradžių JAV nutraukė visus prekybos ryšius su Čile. Vėliau CŽV organizavo šioje šalyje vykusius vežėjų streikus ir finansavo S.Allende's reformas kritikuojančią žiniasklaidą. Čilę pamažu apėmė nepasitenkinimas, protestai, prekių deficitas bei infliacija, augo nusikalstamumas ir smurtas. Susikūrė dirva, kurioje savo šaknis galėjo suleisti tiek SSRS, tiek JAV. Šalį užplūdo sovietų agentai bei su jais siejamos marksistinės organizacijos, kūrėsi įvairios grupuotės, ir Čilė atsidūrė ant pilietinio karo bei anarchijos slenksčio.

Galiausiai R.Nixono administracija žengė strateginį žingsnį – 1973 m. rugsėjo 11 d. Čilės armija įvykdė perversmą, pasak gandų, palaimintą ir finansuotą CŽV.

Tankai, iš oro talkinant dviem britų gamybos naikintuvams, apsupo La Monede‘os rūmus. Prasidėjo susirėmimai tarp S.Allende's šalininkų ir perversmininkų. Vis labiau spaudžiamas S.Allende suprato pralaimėsiąs, liepė savo pasekėjams pasiduoti, o pats veikiausiai nusižudė Fidelio Castro dovanotu AK-47.

Iškilo diktatorius Augusto Pinochetas, kurio valdymo metu Santjago futbolo stadionas buvo paverstas koncentracijos stovykla, prasidėjo kairiųjų ir opozicijos (tarp jos buvo ir nemažai SSRS šnipų arba užverbuotų asmenų) persekiojimai, kalinimai ir kankinimai, be žinios ėmė dingti žmonės, kurie vėliau buvo atrandami masiniuose kapuose. Visa tai neapsiribojo Čile, o persikėlė ir į kitas Lotynų Amerikos šalis (operacija "Kondoras").

Kad ir kaip viskas kraupiai skambėtų, sunku pasakyti, kaip būtų pasisukęs šaltasis karas ir kokia situacija būtų dabar, jeigu ne H.Kissingerio įtaka bei R.Nixono administracijos priimti sprendimai.