Taigi B.Dylanas – vienas įtakingiausių dainų autorių, įkvėpęs populiariajai XX a. 7-ojo dešimtmečio muzikai naują gyvybę, mat būtent jis veikiausiai pirmasis roko muzikai ėmė rašyti dainų tekstus, turinčius tam tikrą užšifruotą prasmę, kuri neretai skleidžia politinę ar filosofinę žinią.

Antra, neturėdamas to, ką muzikos specialistai vadina balsu, B.Dylanas sugebėjo tapti vienu įtakingiausių vokalistų, nes ištrynė ribas tarp eilėraščio deklamavimo bei dainavimo, be to, įrodė, kad dainininkui svarbiausia ne balso stygų stiprumas, o asmeninė vokalo charizma, išskirianti jį iš kitų. Tiesa, jis visada buvo daugiau ar mažiau mįslinga, beveik mitologinė figūra, neafišuojanti savo asmeninio gyvenimo, retai dalijanti interviu, tad ar reikia stebėtis, jog kai kas šį muzikantą apipynė legendomis ir mitais, nors galbūt realybė gerokai paprastesnė?

Visa tai puikiai atsispindi 2007 m. vaidybiniame Toddo Hayneso filme "Manęs čia nėra" ("I‘m Not There"), siekiančiame papasakoti B.Dylano gyvenimą be paties B.Dylano. Šiame filme muzikantas net neminimas, tačiau visos šešios skirtingos istorijos yra būtent apie jį. Daugeliui žiūrovų tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje šio filmo prasmė buvo nesuvokiama ir viskas priminė keistą šaradą, persmelktą metaforų, tačiau tiesa yra gerokai paprastesnė ir beveik niekas geriau už šią juostą neleidžia susipažinti su B.Dylano kūryba bei šešiais skirtingais jo karjeros etapais.

Vienas pirmųjų filme pasirodžiusių personažų – jaunas juodaodis valkata Woody‘s (vaid. Marcusas Carlas Franklinas), besižavintis socialistinių pažiūrų folk dainininku Woody‘iu Guthrie‘iu. Šis personažas reprezentuoja jauną B.Dylaną idealistą, dar tik pradedantį užsiimti muzikine veikla, besižavintį ne tik minėtu folk muzikantu, bet ir rock n rollo dievaičiais Elviu Presley ir Little Richardu, kantri dainininku Hanku Williamsu bei bliuzo muzikantu Robertu Johnsonu. Jaunasis Woody‘s valkatauja po JAV, tad iš to galima spręsti, jog, be kita ko, jis dar ir žavisi Jacko Kerouaco "Kelyje" aprašytu gyvenimo būdu bei jį romantizuoja.

Antrasis veikėjas – Jackas Rollinsas (vaid. Christianas Bale‘as) simbolizuoja B.Dylano karjerą nuo 1962 iki 1964 m., t. y. periodą, kuriuo B.Dylanas labiausiai įžymus. Tuo metu jis grojo akustines folk dainas, kurių tekstai skleidė protesto žinią, pasisakančią prieš rasizmą, dar tik prasidedantį Vietnamo karą ir už pilietines teises. Žymiausi šio etapo albumai "The Freewheelin‘ Bob Dylan" (1963 m.) ir "The Times They Are a-Changin‘ (1964 m.). Tuo metu B.Dylanas buvo liaupsinamas ne tik kaip pilietinių teisių aktyvistas, bet ir kaip naujos kartos balsas. Daugelis tuometinių dvidešimtmečių beveik sudievino jo akustines folk dainas ir lyg šiuolaikiniai "hipsteriai" traktavo jas tarsi alternatyvą "komerciniam kapitalistų valdomam popsui". Taip pat tuo metu B.Dylanas susitikinėjo su kita žymia akustinio-politinio folko žvaigžde Joana Baez.

Trečiasis kertinis B.Dylano istorijos personažas filme – skandalingas roko muzikantas Jude‘as Quinnas (vaid. Cate Blanchett). Moters vaidinamas vyriškos lyties personažas įkūnija patį skandalingiausią, daugiausia ginčų sukėlusį, bet tuo pat metu muzikiniu požiūriu svarbiausią B.Dylano etapą, t. y. laiką maždaug nuo 1965 iki 1966 m. Pasibaigus 1964-iesiems, muzikanto gyvenime tikriausiai įvyko dvasinis lūžis ir jis sumanė groti elektrine gitara. 1965 m. pasirodžiusiame albume pusė dainų "Bringing It All Back Home" buvo sugrotos elektrine gitara, kitame tais pačiais metais pasirodžiusiame darbe "Highway 61 Revisited" visos dainos buvo "elektrinės". Seni gerbėjai tai traktavo tarsi išdavystę, parsidavimą "establišmentui" ir "meinstrymui", tačiau būtent šie du albumai kartu su dviejų plokštelių 1966 m. darbu "Blonde on Blonde" yra vienas svarbiausių B.Dylano muzikinių palikimų. B.Dylanas sumaišė aistringą bei energingą roko muziką su prasmingais žinią skleidžiančiais tekstais ir suteikė iš tiesų saldžiai popkultūrai visiškai naują kvėpavimą. Argi reikia stebėtis, jog daina "Like a Rolling Stone" visada atsiduria pačių geriausių visų laikų roko dainų sąrašo viršuje? Taip pat Jude‘o Quinno epizode galime pažvelgti į B.Dylano santykius su keletu kitų legendinių įžymybių – "The Beatles" nariais (pasakojama, kad B.Dylanas asmeniškai supažindino Liverpulio vyrukus su marihuana), poetu Allenu Ginsbergu (rašytojo J.Kerouaco draugas) ir dailininku, avangardinių filmų kūrėju bei "The Velvet Underground" prodiuseriu Andy‘iu Warholu (B.Dylanas ir A.Warholas konkuravo dėl tos pačios merginos – Edie Sedgwick).

Po 1966 m. albumo įrašymo B.Dylanas mįslingai pasitraukė iš viešumos, išsikėlė su šeima į provinciją, ėmė domėtis religija bei vėl groti akustines dainas, tik šį kartą persunktas krikščionybės motyvų – vieną tokių "All Along the Watchtower" vėliau perdainuos Jimis Hendrixas. Manoma, kad šiam žingsniui B.Dylaną paskatino išgyventa motociklo avarija. Šį atsiskyrėlišką epizodą filme perteikia Richardo Gere‘o vaidinamas ketvirtasis personažas – kaubojus Billys. Tai ir aliuzija į B.Dylano indėlį kine, mat muzikantas vaidino 1973 m. vesterne "Pat Garret and the Billy Kid", kuriam dar ir parašė dainą "Knockin‘ on Heaven‘s Door" (ją 1991 m. efektingai perdainavo "Guns n Roses").

Nuo 1970 iki 1975 m. B.Dylanas išgyveno savotišką kūrybinį krachą, kurį laikinai nutraukė 1975 m. albumas "Blood on the Tracks". Tiesa, šis darbas buvo įkvėptas ne pačių geriausių asmeninio gyvenimo aplinkybių – skyrybų su žmona. Dainininko kaip šeimos žmogaus portretą piešia penktasis filmo personažas – aktorius Robbies (vaid. Heathas Ledgerias).

Na, ir šeštasis filmo veikėjas – apsišaukėlis poetas Arthuras (vaid. Benas Whishawas), įkūnijantis B.Dylaną – mįslingą ir neperprantamą asmenybę. Po "Blood On The Traks" prasidėjo dar vienas kūrybos štilis, kurį galiausiai sustabdė 1997 m. albumas "Time Out Of Mind", pradėjęs naują kūrybingumo periodą ir padovanojęs puikiai įvertintus darbus "Modern Times" (2006 m.) bei "Tempest" (2012 m.).