Leviatanas netiki ašaromis

Pripažinimo jis sulaukė dar pirmojo XXI a. dešimtmečio viduryje, „Sugrįžimui“ (2003) triumfavus Venecijos filmų festivalyje.

Po kelerių metų (2011) kino kūrėjo dramą „Elena“ pagerbė ir Kanų kino festivalis.

Praėjusiame dešimtmetyje A. P. Zviagincevas vėl atsidūrė žiniasklaidos ir kino mėgėjų dėmesio centre, mat per patį luhanskelonų ir doneckiniečių separatistinių liaudies respublikų kūrimo įkarštį pasirodė net du nauji ir, deja, kol kas paskutiniai jo filmai – „Leviatanas“ (2014) bei „Nemeilė“ (2017).

Į neįvardytą šiaurės Rusijos miestelį žiūrovus nukeliantis, politiškai angažuotas ir Senojo Testamento motyvų turintis „Leviatanas“ pasakoja apie „paprasto žmogaus“, automobilių mechaniko Nikolajaus (vaidino Aleksejus V. Serebriakovas) ir miestelio mero Vadimo (Romanas S. Madianovas) kovą dėl žemės, kurioje stovi pagrindinio veikėjo namas (anot jo paties, pastatytas savomis rankomis).

Menkysta Vadimas, kaip ir dauguma šiuolaikinių provincijos bojarinų, jaučiasi galįs tvarkytis visame krašte tarsi savame kieme.

Mero žinioje – pinigai, valdžia, politiniai ryšiai ir artima draugystė su tenykščiu aukšto rango stačiatikių bažnyčios patriarchu (postringaujančiu, kad visa galia suteikiama Dievo), tačiau su paaugliu sūnumi bei nauja žmona gyvenantis Nikolajus kone su amerikietišku užsispyrimu išdidžiai demonstruoja panieką savo priešininkui ir atsisako trauktis.

Nikolajaus prašymu, iš Maskvos jam padėti atvyksta armijos laikų draugas teisininkas (Vladimiras V. Vdovičenkovas), tačiau, šiam pasirodžius, viskas dar labiau komplikuojasi, kol galiausiai pasiekiama tragiška kulminacija.

Viena įspūdingiausių filmo scenų – girtų Nikolajaus ir Vadimo apsižodžiavimas (atspindintis kone visą Rusijos vidaus ir užsienio politikos esmę), kurį vainikuoja desperatiška miestelio mero tirada („Ožy! Bl*t! Tu niekada neturėjai jokių teisių, neturi ir neturėsi! Kur tu eini?!“).

Pastarasis, 2017 m. pasirodęs režisieriaus kūrinys „Nemeilė“ žiūrovus perkėlė iš provincijos į pasaulio pabaigos laukiančią 2012-ųjų Maskvą.

Ženia (Mariana T. Spivak) ir Borisas (Aleksejus A. Rozinas) triukšmingai skiriasi ir bando parduoti savo butą. Nors santuoka formaliai dar nenutraukta, Borisas jau turi naują širdies draugę, besilaukiančią jo vaiko, o Ženia mėgaujasi santykiais su gerokai vyresniu, bet jaunatvišku vyru.

Viskas būtų daugmaž pakenčiama, tačiau besiriejančios porelės skyrybas komplikuoja jų dvylikamečio sūnaus pabėgimas iš namų. Alioša dingsta kaip į vandenį, tarsi viso to būtų negana, Borisas pradeda nerimauti dėl savo karjeros. Jo viršininkas – stačiatikių fundamentalistas, netiesiogiai, bet gana aktyviai besikišantis į darbuotojų asmeninį gyvenimą, tad nežinia, ar skyrybos nekainuos Borisui darbo vietos.

Abiejuose filmuose dominuoja nelaimingi ir (arba) dėl ko nors amžinai įsiutę žmonės, niūrus kraštovaizdis (net ir Maskvoje) bei psichologiškai traumuojantys santykiai.

A. P. Zviagincevo filmai – daugialypiai ir daugiaprasmiai.

Juos galima laikyti postamentais daugiau nei du dešimtmečius trunkančiai Vovočkos (1952) valdymo epochai, tačiau šiomis paprastomis ir banaliomis buitinėmis dramomis ne tik bandoma apčiuopti Rusijos (ir kitų posovietinių valstybių) visuomenę kamuojančius demonus, bet ir surasti atsakymus į žymiai fundamentalesnius, kultūrinių rėmų nepaisančius klausimus.

„Leviatane“ (šis pavadinimas paimtas iš Senojo Testamento), įkvėptame amerikiečio Marvino Johno Heemeyerio (1951–2004) konflikto su savo miestelio valdžia, nagrinėjamos visuomenę nuo pat apačios iki viršaus persmelkusios korupcijos bei mažo žmogaus susidūrimo su galingesniu ir nuožmesniu blogiu, o „Nemeilėje“ – abejingumo, savanaudiškumo, empatijos stokos temos.

Taip pat abiejuose filmuose keliami klausimai dėl religinių instancijų teisės daryti įtaką pasauliečių pasirinkimams gyvenimo kelyje.

Ar Nikolajus turėtų pasitraukti ir duoti Vadimui kelią vien todėl, kad Vadimas, jo paties žodžiais tariant, yra „valdžia“ (vlast), „viršininkas-šeimininkas“ (načalnik)?

Jeigu Vadimui valdžią suteikė Dievas, ar tai reiškia, kad miestelio meras gali daryti, ką nori ir nieko nepaisyti?

Ar „Nemeilės“ personažai turėtų likti tame pačiame nelaimingų santykių liūne vien tam, kad nebūtų prarasta darbo vieta?

Ar silpnesnysis turėtų visokeriopai nusilenkti ir nusižeminti stipresniajam vien todėl, kad jų jėgų santykius, anot bažnyčios patriarchų, nustatė Dievas?

„Nemeilė“ – kol kas paskutinis A. P. Zviagincevo darbas.

Anksčiau šis kino kūrėjas pateikdavo bene po vieną naują filmą kas trejus metus, tačiau nuo pat 2017-ųjų jis nepasiūlė žiūrovams jokio kūrinio ir nežinia, kada vėl jiems leis pasidžiaugti savo talentu.

Portale NGS.Ru 2022 m. gegužę pateiktame straipsnyje pasakojama, kad režisierius po vakcinacijos „Sputnik“ produktu itin prastai pasijuto.

„Ania, tuojau pat kviesk greitąją. Aš mirštu“, – anot jo paties, žmonai pasakęs kino kūrėjas.

Ligoninėje A. P. Zviagincevas užsikrėtė dar ir „klebsiella“ genties bakterijomis. Kino kūrėją teko vežti į Hanoverio kliniką (Vokietijoje) ir panardinti į dirbtinę komą, kurioje jis išbuvo pusantro mėnesio. Pasakojama, kad jis ilgą laiką negalėjo kalbėti, judinti rankų ir vaikščioti.

Tai, kad šis likimas užklupo Kremliaus šalininkams politiškai nemalonių filmų kūrėją, veikiausiai tėra sutapimas. Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai verčia susimąstyti ir netgi audrina vaizduotę.