Vladimiras Dzuccati-Koko nebelaiko po pagalve per 20 metų nuospaudas ant rankų pritrynusio automato ir paliko liaudies pašauktinių, kaip Osetijoje vadinami kariai, gretas.

Su Vladimiru kalbėtis įdomu. Tiesa, jį sunkiai įmanoma priversti papasakoti tai, ką noriu išgirsti. Tarstelėjęs viena kitą sakinį apie prieš metus pasibaigusį karą, 40-metis vyras vėl nugrimzta į 20 metų senumo prisiminimus, pradeda skaičiuoti savo garaže paslėptus ginklus, piktintis Osetijos valdininkų aplaidumu ir ilgėliau pakalbėjęs paprašo jo nefotografuoti. Šiaip, dėl viso pikto.

Ginkluotų konfliktų Kaukaze veteranas tiki, kad po karo, vykusio prieš metus, ginklo greitai neprireiks. Dabar jis domisi politika ir viliasi, kad po negailestingų kovų osetinams vis dėlto pavyks draugiškai sugyventi su gruzinais.

Karas prasidėjo nuo bėgimo

– Karinis konfliktas nesibaigia 20 metų. Kaip gyvena žmogus, kuris kariauja 20 metų? Už ką ir prieš ką kovojate?

– Prieš metus vykęs karas – paskutinis, kuriame dalyvavau. Nepaleidžiu ginklo iš rankų jau 20 metų – mano laikas baigėsi. Iš pradžių buvau liaudies pašauktinis. Kai buvo kuriami pašauktinių būriai dar 1991 m., už savo pinigus nusipirkau ginklų. Kariaujant prabėgo visas mano sąmoningas gyvenimas, jis atrodė daugmaž taip: didelis karas, paskui keli maži karai, paskui vėl didelis karas. Metai taikos ir vėl mažas karas, susišaudymai. Iš viso buvo trys dideli karai – 1991, 1992, 2008 m.

1991 ir 1992 m. vadovavau dideliam būriui, o jau per pastarąjį karą buvau paprastas savanoris ir tinkamo ginklo prieš metus neturėjau.

Dabar buvo strateginis karas, automatais ir kulkosvaidžiais nieko negalėjai išspręsti. Čia jau buvo valstybių karas, o ne atskirų rajonų ar kaimų. Čia kovojo dvi kariuomenės – gruzinų ir rusų, kadangi osetinai neturi didelės kariuomenės, jie tik lakstė ten ir atgal. Jeigu ne rusai, mus išvarytų, dalis pabėgtų. Aišku, Michailas Saakašvilis nieko žmonėms nedarytų, blogiausiu atveju visus sulaikytų ir paskui be teismo išvytų.

– Ar tiesa, jog likus mėnesiui iki karinio konflikto iš pašauktinių atėmė ginklus? Prasidėjus karui jums spėta padalyti ginklus ar vis dėlto teko ieškoti kitų būdų apsiginti?

– Ne, ne. Likus dviem mėnesiams iki karo atėmė. Iš visų savanorių atėmė ginklus, o išdalyti nespėjo. Visi sandėliai buvo prikrauti kulkosvaidžių, minosvaidžių, o mes plikomis rankomis ar tik su automatais palikti.

Turėjau trijų rūšių ginklų, juos įsigijau už savo pinigus. Pirmas – didelis minosvaidis. Juk po pagalve jo nepaslėpsi. Tokį dalyką reikia garaže ar kitur laikyti. Prieštankinis pabūklas irgi gana daug vietos užima, šoviniai gana dideli. Keturių vamzdžių kulkosvaidis, kuris montuojamas sraigtasparniuose. Tai dideli daiktai. Visus juos iš manęs atėmė, bet automatą išsaugojau.

– Kam buvo pavaldūs savanorių būriai? Vidaus reikalų, Gynybos ministerijai? Kaip atrodė pats šalies gynybos planas ir koks buvo savanorių vaidmuo?

– Buvome pavaldūs Gynybos ministerijai. Teoriškai viskas turėjo atrodyti taip. Jei kas nors atsitinka, ministerija iškviečia pašauktinius į numatytus susirinkimo punktus, išdalija jiems ginklus ir paskiria į tam tikrą teritoriją su užduotimi ją apginti.

Nežinau, dėl ko, – ar gruzinai papirko vietos valdininkus, ar kokių kitų planų buvo, – bet osetinai visiškai nesiruošė kovoti pasitelkdami aviaciją ir sunkiąja ginkluote ginkluotą kariuomenę. Jie manė, kad užteks tik automatų ar kulkosvaidžių. O gruzinai tikrai gerai pasiruošė, jie puikiai suderino visų trijų rūšių armijos veiksmus.

Buvo netgi kalbų, kad gruzinai mums šių žemių niekada neatiduos, kad geriau jau pasiduoti ir gyventi su jais vienoje valstybėje. Daug žmonių taip kalbėjo, netgi kariuomenėje. Būta ir nuomonės, jog reikia priešintis, ir jei pavyks ginklu atsilaikyti, gruzinai antrą kartą nebepuls.

Osetinai liko nuošalyje

– Kur jus užklupo karas rugpjūčio 8 d. naktį? Ar buvo kokia nors galimybė pasipriešinti?

– O ką tu padarysi, ten viskas prasidėjo nuo galingo artilerijos puolimo. Ten jau niekas nieko nedarė. Kai apšaudo artilerija, tiesiog sėdi rūsyje ar apkase ir lauki, kol viskas nurims. Čia elementarus dalykas. Tie smalsuoliai, kurie lindo pasižiūrėti, žuvo ar buvo sužeisti skeveldrų.

Kai darbą baigė artilerija, gruzinai mus jau buvo apsupę ir pagrindinėse gatvėse stovėjo tankai. Iš pradžių dar šiek tiek šaudėme iš automatų, bet kai pradėjo važiuoti tankai, jau niekas nieko negalėjo padaryti.

– Tada atėjo rusai?

– Taip. Tos pačios dienos rytą rusai jau bombordavo gruzinų karinius dalinius prie Cchinvalio. Kariuomenę rusai įvedė vėliau, apie 4 val. po pietų.

Ir tada jau gruzinams mes neberūpėjome. Nuo to momento prasidėjo rusų ir gruzinų karas, mes likome nuošalyje. Pirmus nuostolius gruzinai patyrė būtent dėl rusų. Per pirmas rusų lėktuvų atakas buvo nužudyti 25 gruzinai kariai. Ir visai kvailai tai išėjo, nes gruzinai manė, kad čia savi lėktuvai, netgi jiems pamojavo, o šie apsisuko ir sušaudė juos.

Daugmaž 7 val. vakaro pasirodė antra rusų kolona. Ir jau tada gruzinai pasitraukė, o kolona Osetijoje nesustodama judėjo Gorio ir Tbilisio kryptimi. Kai gruzinai pasitraukė iš Cchinvalio, rusai irgi pradėjo aplenkti miestą, važiavo tiesiai į Gorį.

– Kaip pasirodė gruzinai? Ar iš tiesų jie tokie prasti kariai, kaip pranešė Rusijos televizija?

– Reikia pabrėžti, kad gruzinų kariuomenė buvo tikrai gerai ginkluota ir parengta. Kad ir kas ten ką sakytų, gruzinų kariuomenė tikrai stipri. Ji buvo pajėgi fiziškai užimti šias teritorijas. Be to, gruzinai šiaip labai protingai kariavo. Jie šaudė taip, kad osetinų savanoriai nesusirinktų į didesnį kovinį dalinį. Bombonešių buvo labai mažai, gal vos vienas kitas.

Kai rusai atėjo, išėjau iš slėptuvės ir nuėjau pas juos pasižiūrėti, pabendrauti su žmonėmis. Ir iškart supratau, kad mes karą jau laimėjome.

Atėjus rusams, gruzinams jau neberūpėjo Pietų Osetija, jiems svarbiausia buvo išlikti gyviems. Patys rusai ir karininkai, su kuriais kalbėjau, sakė, kad jeigu ne aviacija, jie čia būtų užstrigę mažiausiai mėnesiui. Aviacija iškart sutriuškino branduolį ir paralyžiavo Gruzijos kariuomenę.

Tiesa, rugpjūčio 9 d. gruzinai dar spėjo persigrupuoti ir išlikusius pabūklus nukreipti į rusų pusę. 11 val. ryto gruzinai bandė pradėti naują puolimą. Pradžia buvo sėkminga – apšaudė strateginį kelią, bet vėliau vis tiek jiems teko trauktis.

– Ką tuo metu veikė Pietų Osetijos karinė vadovybė, ar bandyta organizuotai priešintis gruzinams, gintis ar pulti?

– Dar praėjusios vasaros pradžioje visi kalbėjo, kad greitai bus karas, Rusija mus paims, abi Osetijos susivienys. Dabar mūsų pašauktinių vadovybė sako, kad jie irgi žinojo, kad bus karas, bet tada jie sakė, jog karo nebus, ramino žmones. Gal ir gerai, nebuvo panikos, bet mes nebuvome pasirengę kariauti.

Kai jau gruzinų lėktuvai skrido link Cchinvalio, žmonės klausė mūsų, kas čia, ir vadovybė liepė sakyti, kad tai keleiviniai lėktuvai. Manau, jog tokią informaciją skleisti mums buvo liepta turint kažkokį tikslą.

Nebuvo pasirengusi ir kariuomenė. Osetijos kariuomenės vadas rugpjūčio 8 d., vos prasidėjus puolimui, pabėgo. Paliko viską ir pabėgo. Iš pradžių į Cchinvalį, paskui į Džavą. Tik vėliau jį atgal vežė.

Rugpjūčio 8 d. Cchinvalyje kiekviename rūsyje, kiekvienoje slėptuvėje žmonės keikė ir prezidentą. Eduardas Kokoity taip pat viską metė ir išvažiavo. Karas jam nebuvo naudingas, kaip ir M.Saakašviliui. Jie abu nenorėjo to karo. Iki karo E.Kokoity buvo tautos numylėtinis, dabar jis – niekas.

Rusai tikrai išeis

– Kaip manote, kodėl Rusija staiga nusprendė padėti Osetijai? Tai geranoriškas gestas ar noras užimti naujų teritorijų ir prisijungti naujų?

– Greičiausiai taip susiklostė aplinkybės. Strateginiai rusų interesai sutapo su mūsų. Čia tiesiog sutapimas.

Jeigu žinote istoriją, mes kadaise kariavome su rusais dėl Gruzijos. Gruzija – vienintelė valstybė, atsiradusi rusams padedant. Visus kitus rusai užkariavo, o gruzinus išlaisvino. Mus rusai išvarė į kalnus ir mes tai atsimename. Turėjome dar daugiau žemių, bet rusai mus išvarė į kalnus, o mūsų teritoriją atidavė gruzinams.

Todėl gruzinai nesitikėjo, kad Dmitrijus Medvedevas pradės karą, nes anksčiau rusai visuomet buvo su gruzinais. Tačiau gruzinų kariuomenė anuomet buvo labai silpna, labiau priminė miliciją nei kareivius. Milicija gi kariauti nemoka, todėl jie nesugebėjo laimėti.

– Kaip manote, ar liks rusai regione?

– Dabar jau visi žino, kad prie Cchinvalio rusai iškasė šachtas ir jose montuoja raketas. Jau yra raketų paleidimo įranga. Netgi jau žinoma, kad tai trumpo nuotolio raketos.

Ten statoma didelė karinė bazė. Rusai ateina į šį regioną. Jiems nesvarbu Cchinvalis, Gruzija. Jiems tas pats, jiems svarbiausia ateiti už Kaukazo kalnų. Bet manau, kad jie neįsitvirtins. Gal penkerius, gal penkiolika metų išbus. Jiems svarbiausia užsitikrinti, kad Pietų Kaukaze esančios valstybės liktų jų sąjungininkės.

Jeigu rusai išeis po penkerių metų, dar dešimt metų čia bus taika. Gruzinai iki to laiko irgi nurims, sumažės jų ambicijos. Bus normali mūsų ir Gruzijos siena. Reikės mums iš abchazų semtis patirties, jie smarkiai dirba šia kryptimi. Abchazai žino, kas yra strategija, o mūsų valdininkai jau tiek prisivogė, kad apie nieką, išskyrus, kur dėti pagrobtus pinigus, galvoti negali.

Rusams nereikia prisijungti Osetijos. Po 10–15 metų šis regionas niekam nebebus reikalingas. Strategiškai svarbios vietos bus kitos – Tolimieji Rytai, Azija, bet tik ne čia. Kam jiems tas galvos skausmas. Bus valstybė, sienos bus, draugiški santykiai su Rusija ir rusams daugiau nieko nereikia.

– Ar pripažins kitos valstybės Pietų Osetijos nepriklausomybę?

– Nesitikėjome, kad Rusija taip greitai mus pripažins. 20 metų niekas mūsų nepripažino. Rusija užsimanė statyti karinę bazę ir įvyko pripažinimas. Visa tai geopolitiniai žaidimai. Kremlius juk turėjo daug daugiau ir daug rimtesnių progų mus pripažinti.

Kas dėl kitų valstybių, tai ateis metas ir pripažins. Mums sako ir vietos valdžia, ir rusai, ir tie, kurie atvažiuoja: kuo būsite atviresni ir prieinamesni, tuo greičiau jus pripažins. Tai logiška. Tegul važiuoja visi ir žiūri. Kuo daugiau žmonių apsilankys, tuo palankiau mus vertins.

Pripažinimą gali paskatinti ir senos vadovybės pakeitimas, nes ji save visiškai diskreditavo. E.Kokoity visi nekenčia. Jis vagis. Tikiuosi, kad Kremlius pasistengs jį nušalinti.

– Manote, Gruzija nebandys vėl atsiimti šių žemių?

– Na, žiūrėkite, gruzinai prarado žemių, ir kas jiems atsitiko? Nieko jiems neatsitiko. Praeis laiko ir viskas pasimirš.

Vis tiek su gruzinais esame kaimynai. Jeigu gruzinai panorės (nors mums tas pats) gerai su mumis sugyventi, galės. Jeigu jie pripažins Pietų Osetijos nepriklausomybę, tai tegul ateina – prašom. Gali net grįžti į savo kaimus. Juk jei užsinorėsiu į Ameriką, nusipirksiu ten žemės ir gyvensiu. Taip ir gruzinai: kai pripažins, galės atvažiuoti ir atkurti savo kaimus, namus.