Performansas yra medžiaga, kurios sandara kinta kiekvieną kartą, kai ją tyrinėja vis kito žiūrovo žvilgsnis. Ir net jei vyksmo autorius aiškiai apibrėžia ribas, kuriose galimos jo kūrinio adaptacijos, jis vis tiek negali kontroliuoti krypčių, kuriomis judės publika, mąstydama apie regimą veiksmą. Todėl galerijoje "Meno parkas" vykusį Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto tekstilės studentės Giedrės Antanavičienės performansą – viešą peržiūrą "Raudonas siūlas" – suvokiau visiškai priešingai, nei skatino menininkė.

"Raudonas siūlas yra gyvenimo metafora. Kaip siūlas nuo savo prasidėjimo kinta, kol visiškai išnyksta, taip ir bet kuri gyvybė – transformuojasi, prisitaiko... Siūlo forma – mūsų fizinis pavidalas. Siūlo garsas – mūsų mąstymas", – apibūdindama vykusį vyksmą, teigė G.Antanavičienė.

Stebint monotonišką performansą, kuriame menininkė buvo pasinėrusi į mezgimo veiksmą, reikėjo nuolatos kontroliuoti mintis, kad jos nepradėtų blaškytis po tykią galerijos erdvę. Iš pradžių atrodęs nuobodus ir savo atsikartojimu slegiantis vyksmas, tapo vedliu po vidinės tylos lauką.

Kai išorėje vyraujantis triukšmas – garsai, vaizdai, įvykiai ir kt. – susigeria į vidų tiek, kad jame nebelieka vietos individualios patirties artefaktams, atsiranda poreikis sukrėtimui, vidinio turinio išpurtymui, išsivalymui. G.Antanavičienės kurtas vyksmas tapo tuo netikėtu veiksniu, kuris savo monotonija, įgavusia ritmą, atkūrė tylą viduje.

Siūlo simbolis šiame performanse siejosi su laidininku, kuriuo tekėti galėjo triukšmas, emocijos, jausmai, o menininkės veiksmas – mezgimas – priminė sandėliavimo procesą, tarsi visa, kas spraudėsi viduje be jokios tvarkos ar sistemos – buvo neskubant surinkta į vieną vietą, suslėgta ir uždaryta.

Publikai nereikėjo taikytis prie vykusio vyksmo, nereikėjo jo ardyti sluoksnis po sluoksnio, mėginant suprasti ar įsijausti į jį. Pakako stebėti vos judantį vaizdą ir leistis nuraminamai, nutildomai.

Performansas "Raudonas siūlas" – galerijos "Meno parkas" projekto "Jaunieji. Žalia sąmonė 6" dalis.