Labiausiai gegužės 1-osios įsitvėrę Seimo socialdemokratai: esą tai svarbi dirbančiųjų bendruomenei tarptautinė data. Tačiau tokie argumentai – kaip mėginimas prie obels šakos priklijuoti burokėlį. Ši šventė Lietuvoje neturi absoliučiai jokių tradicijų, nebent prisiminimus apie varu varomas demonstracijas su vėliavėlėmis rankose. Ne veltui ją stumdo iš kampo į kampą nedarbo dienų sąraše: siūloma vietoj gegužės 1-osios nedarbo diena paskelbti Sausio 13-ąją.

Dar nepasimiršo aistros ir dėl Vėlinių, kurios tik nuo 2020-ųjų įtrauktos į nedarbo dienų sąrašą. Diskutuojant dėl to buvo spaudžiama sudaryti sąlygas gyventojams puoselėti Vėlinių tradicijas, nes būtent lapkričio 2-oji yra Mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena. Tik lietuviai – ne iš kelmo spirti. Kapus aplekia savaitgalį, o prie dviejų laisvadienių lapkričio pradžioje prisidūrę vieną kitą atostogų dieną turi ir savaitę poilsio.

Tos tradicijos – gyvas daiktas. Labiau nei įstatymiškas reglamentas jas veikia naujieji laikai ir įpročiai. Dar ne taip seniai tautiečiai buvo pasidaliję į dvi priešiškas stovyklas: vieni gynė krikščioniškąsias tradicijas – Visų šventųjų dieną ir Vėlines, kiti bandė įtraukti į lietuviškų švenčių kalendorių Heloviną. Pastarąjį vadinome kultūriniu kiču, mokėmės rašyti – Helovynas ar Helovinas? Vos prieš dešimt metų tai buvo moksleivių ir studentų šventė, vakarėliuose ir baruose švęsta, o dabar visa Lietuva užtvino moliūgų ir siaubo parkais. „Net prakaitas žliaugia“, – trina rankas jų steigėjai, neatsiginantys lankytojų. Daugialypės tos tradicijos, skėsčioja rankomis etnologai, o kalbininkai krikštija naująją tradiciją Vaiduoklių švente, Šiurpnakčiu, Šmėklinėmis. Gal prigis. Po dešimties metų pamatysime.