Ilgiau laukia, nei dirba
Situacija visoje Lietuvoje – ne rožėmis klota. Liūtys stabdo darbus tiek centrinėje šalies dalyje, tiek Žemaitijoje, Aukštaitijoje, Dzūkijoje. Žemės ūkio sukultūrintus augalus laukuose bandoma nuimti iš karto, vos tik kiek ilgiau užsibūna saulėtas oras. Vis dėlto šie metai ypatingi, nes, kaip juokauja ūkininkai, daugiau tenka užvertus galvą dairytis į dangų, o ne dirbti.
Šilalės rajone ūkininkaujančio Dariaus Viliušio ūkyje ganosi 150 melžiamų karvių banda. Jaunasis ūkininkas deklaruoja 230 ha dirbamosios žemės ūkio naudmenų plotą. Vien kukurūzai, kuriuos augina kaip pašarą gyvuliams, užima apie 60 ha. Pats užsiaugina ir įvairių javų. Dėl kviečių šiemet irgi bėda. Šiaip taip nukūlė, tačiau jų savikaina bus didelė, nes grūdai – šlapi, reikia džiovinti, o džiovyklų paslaugos brangios. Kodėl nesinaudoja akcinės bendrovės „Jonavos grūdai“, valdomos valstybės, paslaugomis? Juk Žemės ūkio ministerija pažadėjo didelių nuolaidų šių metų derliui džiovinti. Ūkininkas tik ranka moja į tokį klausimą: ar man iš Šilalės vežti į Jonavą? Kiek kainuos transportavimas? Tad šiemet mokėjo 8 eurus už 1 t grūdų 1 proc. pašalintos drėgmės. Tų procentų šiemet būta gana daug.
Grūdų džiovyklą, jei gautų finansavimą, Darius norėtų pasistatyti pats, savo ūkyje, tačiau negali: valdininkai sako, kam tau jos reikia, tavo ūkis mažas. Kodėl taip sako? Todėl, kad žemės ūkio sistemos valdininkai net nematę kaimo iš arti, nežino, ką reiškia dirbti ūkyje ir kokias problemas tenka spręsti. Jiems nesvarbu, kad žmogus nori dirbti ir dirbdamas užsidirbti. O tam reikia tik šiokios tokios finansinės pagalbos, nes žemės ūkyje ne dėl ūkininkų kaltės būna tokių nuostolingų metų, kad norisi mesti ūkininkavimą ir ieškoti lengvesnės duonos.
Kukurūzai dar nenuimti
Kaip ir kada nuims kukurūzų derlių, jaunasis ūkininkas net nespėlioja, sako, kad tai būtų būrimas iš kavos tirščių. Kol kas neatrodo, kad orai pasikeis, o su sunkiąja technika į laukus įvažiuoti yra tikra rizika. Kiti ūkininkai, sako Darius, šiemet taip pat patyrė daug išbandymų. Štai vienas įvažiavo nuimti rapsų ir taip įstrigo laukuose, kad teko su kita technika traukti. Žinoma, ištraukia, bet kas lieka iš lauko, iš derliaus? Taip ne vienas, o dauguma šiemet klimpo, strigo laukuose.
„Darbus sunkina ir kiti dalykai, – pasakoja D. Viliušis. – Imant kukurūzų derlių pašarams, reikia sustyguoti visą darbų grandinę, užsisakyti kukurūzų smulkintuvą, pervežti derlių, susmulkintą nuvežti į silosinę, silosuoti. Žodžiu, visi darbai turi vykti sklandžiai, o kaip juos suorganizuosi, jei net iš vakaro pateikiamomis orų prognozėmis negali pasitikėti: sako – nelis, o lyja. Vis dėlto tikimės derlių nuimti bent rugsėjo pabaigoje ar spalio pradžioje.“ Vyras pasidžiaugia mokantis auginti kukurūzus, kurie gana gražiai užaugo, bet būtų gaila, jei taip ir liktų laukuose.
Darius pasakoja, kad būta metų, kai ūkininkai kukurūzus nuėmė sausio mėnesį. Jie jau buvo pašalę, bet tai, žinoma, geriau, nei visai nenuimti. Tačiau grūdų kokybė jau buvo kita, jie prarado daug vertingų medžiagų, pašalusiuose greitai atsiranda pelėsis, susidaro mikotoksinų, o tai iš karto turi įtakos pieno kokybei ir kiekybei.
„Jeigu karvės kukurūzų negaus, mis tik žole, pieno bus mažiau, apie jo kokybę sunku pasakyti, nes nežinia, kuo kukurūzus pakeisime, – svarsto Darius. – Kai pernai buvo sausra ir dėl to trūko pašarų, daug kas gyvulius šėrė šiaudais ir grūdais, sumažėjo pieno, krito pajamos, bet ūkiai kažkaip išgyveno. Ūkininkas sako, kad dažniausiai ir kalbama tik apie išgyvenimą, o ne uždarbį. Išlaidų daug – reikia susimokėti kreditus, lizingus, kuriuos paėmę pirko techniką ir t. t. Prisiimi atsakomybę ir turi mokėti, nesvarbu, kokie metai: geri ar blogi.
Visi darbai turi vykti sklandžiai, o kaip juos suorganizuosi, jei net iš vakaro pateikiamomis orų prognozėmis negali pasitikėti: sako – nelis, o lyja.
Dariaus manymu, kompensuoti dėl klimato anomalijų patirtos žalos gal net nereikėtų, jeigu ūkininkamsi būtų padedama kitaip. Pavyzdžiui, nesmaugiama baudomis, jeigu dėl panašių klimato anomalijų laiku nevykdo įsipareigojimų. „Mes suprantame, kad pinigų valstybė neturi, o jeigu kompensuos mūsų patirtą žalą, vadinasi, mums duos, bet iš kažko atims, – sako Darius. – Tai gal ne pinigų reikia, o kad neskandintų baudomis. Be to, reikėtų atsižvelgti, kad kiekvienas ūkis – individualus, negalima visiems pritaikyti bendrų taisyklių ir iš visų vienodai reikalauti.“
Gelbėjo pirmoji žolė
Iš nupjautos žolės Darius pagamino šienainio, tačiau žolė kone visą vasarą buvo šlapia. Net ir į pievą ne visada gali įvažiuoti, nes be specialios technikos neišvažiuosi. Taip padarysi daug ir didelių provėžų, kaip paskui kitą kartą tą lauką šienausi? Ūkininkas sako, kad pievą šienauti yra beveik sunkiau, nei nuimti grūdines kultūras. Turi šienauti žemai, o ten labiausiai šlapia.
Pirmąją žolę šiemet nušienauti buvo paprasčiau, dar buvo sausesni orai, o atolas jau buvo baloje. Dar ir dabar reikėtų šienauti, bet kaip? Tikėjosi gražesnio rugsėjo, bet lyja kasdien. Per dieną oras keičiasi du kartus ar daugiau. Pavyko sutvarkyti tik apie 30 proc. žolės. Kol kas nežino, ar apskritai užteks karvėms pašaro, nes dar labai neaišku tiek dėl žolės, tiek dėl kukurūzų.
Šiaudai jau sudėti į kūgį ir apdengti, kad nesulytų. „Žinoma, geriausia šiaudus laikyti daržinėje, bet aš jos neturiu, nes neturiu už ką statyti“, – apgailestauja ūkininkas. Šiaudai – ir guoliui, ir pašarui.
Ką darys, jei pritrūks pašarų, juk jų taip lengvai nenusipirksi šiemet, – visi gyvena ta pačia problema. Šilalės rajono ūkininkas sako, kad tuomet važiuos į Lenkiją pirkti. Kai buvo bėda, lenkai Lietuvoje pirko pašarus.
Vienu derliumi mažiau
Kitame Lietuvos krašte, aplink Joniškį, situacija ne ką geresnė – čia lietūs merkė greičiausiai dar labiau ir situacija iki dabar nieko gero nežada. Ūkininkų kooperatyvo „Joniškio aruodai“ Žolinių pašarų skyriaus stambių pašarų gamybos vadovas Ričardas Kiškis sako, kad buvo dienų, kai šiame krašte iškrito 100 ml kritulių.
„Joniškio aruodų“ kooperatyvui priklausantys ūkininkai augina liucernas, kurias iš jų laukų nuima pats kooperatyvas, bet patys pašarų negamina, pristato į šalia veikiančią įmonę pašarų gamybai. Iš čia pagaminti pašarai keliauja į užsienį: arabų šalis, Japoniją, Europą.
„Paprastai per sezoną nuimame keturis liucernų derlius, tai galima sakyti, kad šiemet nuimsime tik tris, tad vieną derlių prarasime, – sako R. Kiškis. – Šiuo metu kaip tik dar baigiame trečiąją pjūtį, nors jau turėtų būti ketvirta. Iki mėnesio pabaigos dar turėsime darbo, jei tik oras bent kiek leis.“
Šiuo metu kaip tik dar baigiame trečiąją pjūtį, nors jau turėtų būti ketvirta. Iki mėnesio pabaigos dar turėsime darbo, jei tik oras bent kiek leis.
Iš pirmos pjūties joniškiečiai prikūlė daugiau, nes pjūtis labai vėlavo, bet liucernos buvo prastesnės kokybės: peraugusios, prastesnio baltymo, prastesnės spalvos. Kokybė turėjo įtakos ir kainai. Kooperatyvas dar perka jau pagamintą kukurūzų silosą, kurį taip pat pristato gamyklai. Šiame regione visų sukultūrintų augalų – tiek grūdinių, tiek žolinių – augintojams – ne pyragai, visi patirs nuostolių, nes visi gyvena ta pačia problema. Suktis šiemet reikia greitai ir sumaniai, nes spaudžia terminai, įsipareigojimai pirkėjui. Tačiau ne viskas žemės ūkyje priklauso nuo žmogaus.
Maistingas pašaras
Kukurūzų silosas yra maistingas, daug apykaitos energijos turintis pašaras. Galvijai noriai jį ėda. Šeriant kukurūzų silosu, padidėja penimų galvijų paros prieaugis ir melžiamų karvių pieno primilžis.
Gaminant kukurūzų silosą, iš 1 ha gaunama nuo 30 iki 60 t žaliosios masės (nuo 9 iki 15 t SM). Svarbu, kad pašare būtų išsaugota kuo daugiau maisto medžiagų ir energijos. Tai gali būti pasiekta tinkamai ir laiku nuimant kukurūzus, tinkamai paruošiant ir laiku užpildant tranšėjas.
Kukurūzai silosui pjaunami, kai viso augalo sausosios medžiagos sudaro daugiau kaip 28, o grūdų – 40 proc. Racionaliausias pjovimo laikas – kai viso augalo sausosios medžiagos sudaro nuo 30 iki 35 proc.
Kukurūzų grūdai turi būti pasiekę vaškinę brandą. Norint ją nustatyti, reikia, per pusę perlaužus burbuolę, nagu braukti išilgai grūdo ir surasti tašką, kur baigiasi standi grūdo dalis ir pradeda išsiskirti skystas „pienas“. Kukurūzus reikia silosuoti, kai standi dalis sudaro ne mažiau kaip du trečdalius grūdo. Šios stadijos kukurūzų maistingumas didžiausias. Lietuvoje ši stadija pasiekiama rugsėjo pabaigoje–spalio mėnesį.
Per anksti nupjovus kukurūzus, gaunamas mažesnis derlius. Tuomet kukurūzuose būna mažiau krakmolo ir apykaitos energijos, todėl gyvuliai blogiau ėda iš jų pagamintą silosą ir blogiau pasisavina jo maisto medžiagas. Taip pat didesnė rizika, kad silosas perrūgs.
Kukurūzus pjaunant ir silosuojant per vėlai, rizikuojama masę užkrėsti pelėsiniais grybais, silosas sunkiau virškinamas. Jis gali pradėti kaisti ir pelyti. Taip pat sunkiau suslėgti žaliavą, ypač blogai susmulkintą.
Šaltinis: LŽŪKT
Naujausi komentarai