Ryžosi išbandymui
Birželį Kauno valstybinio muzikinio teatro (KVMT) solistui R. Baranauskui sukako 50 metų. Kiekvienas jubiliatas susimąsto, ką jam reiškia tokia gyvenimo atkarpa. Tik vieni – tyliai, jaukiai ir saugiai namuose, o kiti, kaip Raimondas su žmona Greta, drąsiai leidžiasi į žygį, kuris tampa ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu išbandymu.
Pora pasirinko Camino Primitivo – vieną seniausių, gražiausių ir, kaip savo kojomis patyrė, vieną sunkiausių piligrimų kelių į Santjago de Kompostelos miestą. Kelionė jiems virto vertinga pamoka, kurioje susiliejo nuovargis ir džiaugsmai, atradimai ir vidinis augimas.
Kolegos grimo kambaryje juokiasi, kad Raimondas turėtų jiems primokėti, jei norėtų išvysti žygiuojančius, kepinant ispaniškai saulei, su kuprinėmis ant pečių.
Dvi savaites po 20–30 km kasdien! Aukštyn žemyn stačiais Astūrijos kalnų keliukais. Tačiau pašnekovo akys svajingai žiba. Nors į žygį išėjo birželio viduryje, vos pasibaigus teatro sezonui, tačiau kelio pojūčiai dar neišgaravę – atsiveja naktimis, pokalbių apie vasarą valandėlėmis.
Linkėjimai J. Gaižauskui
Kelionės mintis vyrui gimė vaikščiojant. Raimondas su žmona beveik kasdien suka ratus Kauno gatvėmis. 10 tūkst. žingsnių, pasak jų, vienas juokas, nes dažniausiai nupėdina gerokai daugiau. Ypač savaitgaliais, kai laikas nespaudžia.
Turi savo mėgstamų maršrutų. Vienas jų – Ąžuolynas. „Kadangi gyvename Žaliakalnyje, nusileidę į apačią einame paneriu, paskui – panemuniu, kartais pasiekiame ir Panemunės tiltą“, – vardija kasdienio maršruto punktus solistas.
Kartais prie jų prisijungia draugai, bet dažniausiai eina vieni. Tikina, kad kuo mažiau – tuo geriau: juk kiekvienas turi savo tempą, savo ėjimo ritmą.
Pavasarį egzaminus laikiusios dvynės dukros Goda su Aušrine prie tėvų neprisijungia, kaip ir šią vasarą šeimą sukūręs vyresnysis sūnus.
„Kai jau apsisprendėme, kad eisime ispaniškąjį Camino Primitivo ir nusipirkome skrydžio bilietus į Madridą, staiga supratome, kad tuo laiku mūsų šeimoje vyks daug svarbių įvykių: dukros švęs savo devynioliktąjį gimtadienį, laikys egzaminus, sūnus ruošis vestuvėms. Mažumėlę sutrikome, bet jaunimas sakė: eikite, ir mums, ir jums tik ramiau bus“, – pasakoja R. Baranauskas.
Raimondas atvirauja, kad dar vienas šio nuotykio inspiratorius buvo aktorius Juozas Gaižauskas, nuėjęs beveik visus įmanomus piligrimų kelius.
„Juozas čia tikras profesionalas. Jis mielai sutiko mums padėti – pasidalijo savo patirtimi, patarė, kokius namų darbus turime atlikti, kokio dydžio kuprines imti, ką į jas dėti ir ko nedėti, kokius žygio batus įsigyti ir pan.“, – su dėkingumu kalba Juozo kolega ir traukia save per dantį, kad, net ir išklausęs aktoriaus patarimų, vis tiek jau pačią pirmą dieną prisitrynė pūslių.
Seniausias ir sudėtingiausias
Camino Primitivo yra vienas seniausių piligrimų kelių į Santjago de Kompostelą. Jo ilgis – 310–320 km. Su visais paklaidžiojimais į šalis Baranauskams išėjo gerokai daugiau – maždaug 412 km.
Kelionės pradžia, sako, buvo beprotiškai sunki dėl skrydžių ir per juos nemiegotų naktų. Kai trečią nakties autobusu vargais negalais pasiekė Ovjedo miestą, anksti ryte jau teko keltis ir judėti.
„Akys lipo nuo miego trūkumo ir pirmieji 20 km buvo be galo sunkūs. Žinojau, kad nuėjęs tam tikrą atstumą turiu pasikeisti kojines, bet to nepadariau, todėl jau pačią pirmą dieną gavau dovanų – pūslių ant kojų“, – šypsosi prisiminęs jausmą, kad lygumos tas pirmas dienas jiems atrodė tarsi kalnai.
Kelyje jausmai ir pojūčiai be galo paaštrėja. Panašiai kaip vaikystėje, kai gaudavai ką nors, ko labai norėjai, ir netverdavai džiaugsmu.
„Jei taip atrodo lygumos, tai kokie bus kalnai?“ – su nerimu spėliojo abu ir vienbalsiai sutarė, kad vaikščioti Kauno gatvėmis – ne tas pats, kas žygiuoti per Astūrijos kalnus.
„Lietuvoje gali vaikščioti kiek tik nori, bet čia nėra kalnų, o ant pečių neneši 10 proc. savo kūno svorio, – toliau pasakojo solistas, netrukus pajutęs ir kuprinės perviršio padarinius: pradėjo skaudėti vienos kojos kelį. – Tai dažna piligrimų problema. Vieną dieną skausmas buvo toks didelis, kad nuo kalno jau lipau atbulomis…“
Pagal Raimondo svorį kuprinė turėjo sverti maždaug 9–10 kg, tačiau ji buvo sunkesnė. Teko tokią temti dvi savaites, o matė piligrimų, kurie ėjo pasišvilpaudami, be naštos. Jų kuprinės nakvynės vietas pasiekdavo greičiau, nei šie praverdavo albergų (taip Ispanijoje vadinami specialūs piligrimų nakvynės namai) duris.
Kiekvienas eina savo kelią
„Kiekvienas žmogus renkasi, kaip nori eiti savo kelią. Vieni keliauja su manta, kiti – be jos“, – nesmerkia jų pašnekovas. Prisipažįsta, kad sunkiausia pirmomis dienomis buvo pažaboti savo vyriškas ambicijas.
„Jaunystėje buvau ilgų distancijų bėgikas. Esu bėgęs ir maratoną, todėl kai pirmą dieną mus, einančius su žmona, kažkas aplenkė, manyje atbudo sportiškas charakteris, atsirado noras varžytis. Tik greitai supratau, kad čia nei laikas, nei vieta tą daryti“, – juokiasi jis.
Prireikė šiek tiek kilometrų, kol Raimondas suvokė, kad ne jis čia diktuoja sąlygas, o kelias. „Supratau, kad čia kiekvienas eina savo kelią ir kiekvieno problemos tame kelyje vis kitokios. Kaip ir vaizdai, kuriuos matydavome kiekvienas savaip – per savo akinius“, – aiškina solistas.
Paklaustas, ar nuovargiui kamuojant ir kojų skausmams nemąžtant, nekilo barnių su žmona, jis tikina, kad santykiai išbandymą atlaikė. Nors matė ne vieną porą, einančią tai kartu, tai atskirai. „Žinojau, kad dėl to problemos nebus, tai jos ir nebuvo. Džiaugiausi, kad Greta yra šalia. Mūsų ėjimo tempas panašus, tad eiti su ja buvo kur kas smagiau nei vienam“, – negailėjo gerų žodžių savo gyvenimo pakeleivei Raimondas.
Keliautojų kūnai greitai perprato žaidimo taisykles. Išėję maždaug 5 val. ryte, po pietų jau būdavo kokiame nors miestelyje – nusiprausę, pavalgę ir pailsėję. Su užuojauta žvelgdavo į vis dar einančius savo likimo brolius ir seseris, kurie, ilgiau pamiegoję, turėdavo žygiuoti per pačią vidudienio kaitrą.
„Žmonai pasisekė geriau, o aš tik prieš porą savaičių užsigydžiau kojų pūsles. Pakeleiviai, kurie jas matė, sakė: žmogau, nejuokauk, neik, pailsėk“, – prisimena R. Baranauskas ir priduria, kad kelyje blogai jautiesi sustojęs. Einant kur kas geriau net ir tuomet, kai jauti didelių skausmų. Didesnis skausmas nustelbia mažesnį – taip ir žygiuoji pirmyn.
Patyrė daug nuoširdumo
Anot Baranauskų, žmonės, kuriuos sutiko kelyje, be galo draugiški, nuoširdūs, paslaugūs. „Kai jau antrą dieną pabaigiau pleistrus, man jų davė viena piligrimė, – džiaugiasi, – o viename alberge sutikome grupelę prancūzų, kurie kalbėjo tik savo kalba. Kaip mes smagiai su jais pasišnekėjome!“ – džiaugiasi KVMT solistas, pasitelkęs gestų ir širdies kalbą.
Jokių feisbukų. Jokių įrašų apie pūslėtas kojas. Ėjau dėl savęs, todėl patiktukų – koks tu šaunuolis – man tikrai nereikėjo.
Raimondas stebisi, kad ir tie, kurie gyvena prie kelio, neužsitvėrę nei namų, nei širdžių aklinomis tvoromis. Nors nė žodžio nemoka angliškai, visada pagelbės, parodys, kur eiti, jei paklydai.
Nakvynes organizuodavosi iš anksto. Nutardavo, kiek kilometrų eis, o tuomet internetu aplink tą vietą ieškodavo albergų ar pigesnių viešbučių: „Norėjosi, kad po žygio jau galėtume ilsėtis, o ne ieškotume, kur čia tas pavargusias galvas padėti.“
Tie, kas nors kartą ėjo Šv. Jokūbo kelią, žino, kad piligrimai vadovaujasi geltonų kriauklyčių ženklais, kurių gali būti visur: ant medžio kamieno, pakelės stulpo ar tiesiog asfalto. Svarbiausia jų nepražiopsoti. Jei netyčia pasiklysti – visada gali įsijungti programėlę, skirtą konkretų kelią einantiems.
„Mes ėjome per visą Astūrijos kalnyną. Tai kopėme aukštyn, tai leidomės žemyn. Pradedantiems tikrai nerekomenduočiau šito kelio – per sunkus... Užtai akis paganyti tikrai buvo kur“, – tikina vyras. Belipant užtekdavo galvą pasukti į šoną ir prieš akis atsiverdavo tikri stebuklai.
Vis dėlto kalbėti apie tai nelengva, nes, anot R. Baranausko, trūksta žodžių. „Kad mane suprastumėte, galiu papasakoti apie savo sunkumus, bet tai, ką patyriau viduje, supras tik tie, kurie patys visa tai patyrė. Kita vertus, net jei ir nuėjote kelią, nebūtinai toje pačioje vietoje matėte tą patį, ką mačiau aš. Vaizdą galėjo dengti debesys, lyti lietus ar plieksti vidudienio saulė. Vakare, kai nusiprausę ir atsipūtę alberge kalbėdavomės, visi pasakodavome matę skirtingų dalykų, nors ėjome tą pačią atkarpą“, – stebisi KVMT artistas ir piešia dar vieną itin į atmintį įstrigusį vaizdą, kaip abu su žmona lipo į statų kalną. Pačioje viršūnėje matė medį.
„Galvoju, užlipsiu, nusimesiu sunkią kuprinę, atsiremsiu į tą medį ir pailsėsiu. Prieinu arčiau, o virš jo lyja… Daugiau niekur. Nes mes – debesyse. Matyt, tas debesis braukia per medžio šakas ir virsta lietumi. Stebuklas – ne kitaip!“ – džiaugiasi kaip vaikas ir sako, kad kelyje jausmai ir pojūčiai be galo suaštrėja. Panašiai kaip vaikystėje, kai gaudavai ką nors, ko labai norėjai, ir netverdavai džiaugsmu.
Šv. Mišių staigmena
Draugiškai ironizuoju: galbūt ir neigiami jausmai buvo lygiai taip pat suaštrėję? Raimondas purto galvą. Sako, kad jokios kojų pūslės, skaudantys keliai ar dar kas nors prieš tą stebuklingą vidinį jausmą, neapleidusį visos kelionės metu, neturėjo galios.
Kai įžengė į Santjago de Kompostelos miesto aikštę, lietuvių laukė staigmena. Katedroje, kurioje saugomi apaštalo Jokūbo palaikai, po kelių minučių turėjo prasidėti šv. Mišios, skirtos piligrimams. Nusprendę jose dalyvauti, Baranauskai išvydo įspūdingą ceremoniją, kurios pagrindinis kaltininkas – milžiniško dydžio smilkintuvas botafumeiro. Sakoma, kad tai vienas didžiausių pasaulyje liturginių smilkintuvų. Jo aukštis – beveik 1,5 m, o svoris (tuščio) – apie 53 kg. Pripildytas anglių ir smilkalų gali sverti net iki 80 kg.
Raimondas įsijautęs pasakoja, kaip aštuoni žmonės, paėmę už virvių, jį traukė, o šis skraidė po visą katedrą, palikdamas be žado šv. Mišiose dalyvaujančius turistus.
„Tradiciškai jis buvo naudojamas tam, kad išsklaidytų smilkalus ir neutralizuotų, matyt, nekokį po ilgos kelionės piligrimų kvapą, – juokiasi. – Šalia mūsų stovėjusi vokietė dievagojosi, kad Santjago de Kompostelos katedros Mišiose ji buvo net penkis kartus, bet nė karto nematė tokio įstabaus vaizdo. Pasirodo, smilkintuvas pakabinamas ir naudojamas tik ypatingomis progomis ar per didžiąsias liturgines šventes, tad mums labai pasisekė“, – džiaugiasi R. Baranauskas.
Ar, pasiekus tikslą – Santjago de Kompostelos katedrą, nebuvo gaila, kad nuotykis jau pasibaigė? Raimondas atvirauja, kad tą akimirką nelabai suprato savo emocijų: „Pamaniau, kad mūsų su žmona kelionė dar nesibaigė: gyvenimas toliau tęsiasi ir, jei reikėtų dar eiti, mielai tą ir darytume.“
Šiandien, įspūdžiams jau susigulėjus, vyras labiausiai pasiilgsta kelyje patirtų jausmų, minčių, kuriomis, sako, nenorėjęs dalytis socialiniuose tinkluose.
„Pavyzdžiui, einu ir mąstau: dabar su žmona keliaujame kartu – tuo pačiu metu, tą patį kelią, bet juk atskirai (gerąja prasme)?! Juk ji tuo metu galvoja viena, aš – kažką kita. Jai galbūt skauda viena, man – ką nors kita. Mes kiekvienas einame savo kelią ir niekas kitas (nei žmona už mane, nei aš už ją) to kelio nenueis – turėsime įveikti jį patys“, – filosofuoja pašnekovas.
Ypatingi prisiminimai
Dažnai piligrimai, eidami Šv. Jokūbo keliu, turi vidinę priežastį. Vieni meldžiasi už save ar savo artimuosius, kiti ieško gyvenimo prasmės ar leidžiasi į kelią norėdami įveikti krizę. Tretiems tai padėka už išsipildžiusią svajonę ar susigrąžintą sveikatą. Ketvirti vadina tai savo fizinių galimybių treniruokliu.
Raimondas prisipažįsta, kad galvodamas apie kelią neturėjo mintyse jokių slaptų tikslų ar intencijų. Pagrindinė priežastis – jie su žmona mėgsta vaikščioti, mėgsta būti vieni ir dar – gamtoje greičiausiai sugrįžta prarastos jėgos ir energija.
Išgirdę apie jų idėją eiti Camino Primitivo draugai juokėsi: „Mokėsite pinigus, kad save kankintumėte?!“ Vis dėlto pinigų neprireikė labai daug. Nakvynės alberguose, maistas, bilietai nebuvo brangūs, daugiausia kainavo kelionei reikalingi daiktai, kuriuos pora turėjo susipirkti: kuprinės, batai, lazdos, specialūs drabužiai visokiam orui. „Užtai, kai eisime antrą, trečią ar net ketvirtą kartą, šitie dalykai nebekainuos“, – optimistiškai nusiteikęs Raimondas.
Į klausimą, ar tikrai nesustos, KVMT artistas dar neturi atsakymo. Pokštauja, kad nenori tapti priklausomas nuo piligrimystės ir kad yra dar daug nuostabių vietų, kurias norėtų aplankyti: „Piligrimų kelias specifinis. Jis nuvargina kūną, bet užtai kaip gerai išvalo galvą!“
Telefonu eidamas beveik nesinaudojo. Nebent vakare – jau atėjęs į vietą, nusimaudęs, pabendravęs su kitais piligrimais. Tuomet išmušdavo valandėlė saviškiams. Ir žinoma, kai reikėdavo pasitikslinti kelią, pasižiūrėti orų prognozę, užsisakyti nakvynę.
„Jokių feisbukų. Jokių įrašų apie pūslėtas kojas. Ėjau dėl savęs, todėl patiktukų – koks tu šaunuolis – man tikrai nereikėjo“, – šypsosi jis.
Pokalbio pabaigoje Raimondas susizgrimba, kad kažin ar turės savo patirčiai iliustruoti pakankamai nuotraukų. „O kam? Juk tam, kuris nėjo ir viso to nepatyrė, tai bus tik paprasčiausi gamtos peizažai, dažnai dar skendintys debesyse, – šypsosi. – Tačiau man jos pačios gražiausios, pačios brangiausios, nes primena, koks buvau su savo emociniu krūviu, savo mintimis.“
Naujausi komentarai